Pirmas popiežiaus Benedikto XVI sveikinimas maldininkams lietuvių kalba.

Popiežius Benediktas XVI pirmą kartą prabilo lietuvių kalba. Keli lietuviško sveikinimo žodžiai buvo ištarti šio trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykstant bendrajai audiencijai.


Popiežius Benediktas XVI


Kaip ką tik girdėjome, iškart po lietuviško sveikinimo, Šv. Tėvas dar pridūrė kelis žodžius itališkai: aikštėje buvusiems tūkstančiams maldininkų jis paaiškino, kad tai buvo sveikinimas lietuvių kalba ir juokaudamas pasitaisė, kad tai turėjo būti sveikinimas lietuvių kalba.

Popiežius Benediktas XVI savo pirmos bendrosios audiencijos metu, trečiadienį prieš savaitę, sakė, kad artimiausiu metu trečiadienių bendrosiose audiencijose bus tęsiamas popiežiaus Jono Pauliaus II pradėtas katekezių ciklas, skirtas Mišparų psalmėms ir giesmėms. Šį trečiadienį Šv. Tėvas komentavo 120 psalmę.

Keliu akis į kalnus – iš kur ateis man pagalba? Pagalba man ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę. Tavo kojai suklupti jis neleis, – tas, kuris tave globoja, budi. Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega! Viešpats tave saugo; tavo dešinėje Viešpats yra tavo užuovėja. Dieną saulė neužgaus tavęs nei mėnulis naktį. Viešpats saugos tave nuo viso, kas pikta, – jis saugos tavo gyvastį. Viešpats saugos tave išeinantį ir grįžtantį ir dabar, ir amžinai.

Šimtas dvidešimtoji psalmė, kurią šiandien medituojame, priklauso rinkiniui vadinamųjų „pakopų giesmių“, arba maldininkų maldų, einant sutikti Viešpatį Siono šventykloje. Tai pasitikėjimo psalmė; joje net šešis kartus skamba hebrajiškas ˛odis „shemar“ – „saugoti“, „ginti“. Dievas, kurio vardo nuolat šaukiamasi, iškyla kaip nuolat budintis, rūpestingas ir dėmesingas gynėjas, kaip sargas, kuris nuolat saugo savo tautą, gina ją nuo visų pavojų.

Giesmė prasideda maldininko žvilgsniu į kalnus, tai yra į kalvas, virš kurių iškyla Jeruzalė: iš ten ateina pagalba, nes ten gyvena Viešpats savo šventykloje. Vis dėlto kalnai gali būti tapatinami ir su tomis vietomis, kur pastatytos stabmeldžių šventyklos, tai vadinamosios „aukštumos“, kurias dažnai smerkia Senasis Testamentas. Šiuo atveju būtų galima įžvelgti tam tikrą kontrastą: maldininkas keliauja į Sioną, bet jo žvilgsnis užkliūva už gundančių pagoniškų šventyklų. Tačiau jo tikėjimas yra tvirtas ir jis žino tik viena: „Pagalba man ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę“.

Panašiai būna ir gyvenimo kelionėje: matome aukštumas, kurios mums atrodo kaip gyvenimo pažadas, matome turtą, valdžią, prestižą, patogų gyvenimą, matome pagundų aukštumas. Tačiau tikėjimo akimis mes matome, kad tai netiesa, kad tos aukštumos nėra tikras gyvenimas. Tikroji pagalba ateina iš Viešpaties ir mūsų žvilgsnis nukreiptas į tikrąją Aukštumą, į tikrąjį Kalną – Kristų.

Tikėjimas, jog neregimas Viešpats yra tvirtesnis ir tikresnis už regimus dalykus, šioje psalmėje vaizduojamas budinčio ir ginančio sargo simboliu. Jis naktį nemiega ir nuolat saugo savo kaimenę. Dangiškasis ganytojas be pertraukos ir be poilsio saugo savo tautą. Toliau psalmėje pavartotas šešėlio saulėtą dieną simbolis. Prisimenama istorinė išrinktosios tautos kelionė per Sinajaus dykumą, kai Viešpats, rodydamas kelią ėjo pirma izraelitų debesies stulpe. O psalmėse neretai meldžiama: Apsaugok mane savo sparnų šešėliu. Po budėjimo ir po šešėlio, štai, trečiasis simbolis: Viešpats, tavo dešinėje. Dešinė – tai gynėjo vieta, tiek karine, tiek ir teismine, juridine prasme. Tai tikrumas, kad bandymų metu žmogus nebus paliktas vienas, kad jis bus ginamas nuo užpuolimų ir nuo persekiojimų. Po to psalmės autorius vėl grįžta prie kelionės saulėtą dieną įvaizdžio: Dievas saugo nuo saulės kaitros. Tačiau po dienos ateina naktis. Senovėje buvo tikima, kad ir mėnulio spinduliai yra kenksmingi, kad nuo jų karščiuojama, apankama, kad jie gali būti netgi pamišimo priežastis. Dėl to Viešpats saugo ir naktį. Galiausiai psalmė baigiama dar vienu tikėjimo išpažinimu: Viešpats saugos nuo viso, kas pikta, kiekvieną žmogaus gyvenimo dieną. Viešpats saugos visada, nuo pradžios iki pabaigos. Tai psalmėje išreikšta gyvenimo pradžią ir pabaigą nusakančiais žodžiais „išeiti“ ir „grįžti“. Visas mūsų gyvenimas vyksta Dievo akivaizdoje, visą gyvenimą lydi jo budrus žvilgsnis.

Šitą budinčio ir žmones saugančio Viešpaties įvaizdį iš Senojo Testamento perėmė krikščionybė. Katekezės pabaigoje popiežius Benediktas XVI priminė šeštajame amžiuje Palestinos Gazoje gyvenusį krikščionių rašytoją ir garsų asketą Barsanufijų. Kai vienuoliai paprašė Barsanufijaus už juos melstis, atsiskyrėlis atsakė, cituodamas taip pat ir šios psalmės žodžius: Mano mylimi vaikeliai, apkabinu jus Viešpatyje, melsdamas, kad Viešpats saugotų jus nuo viso, kas pikta, kad duotų jums kantrybės kaip Jobui, nuolankumo kaip Mozei, ištvermės kovose kaip Jozuei Nuno sūnui, išminties kaip teisėjams, priešų nugalėjimo kaip karaliams Dovydui ir Saliamonui, žemės derlingumo kaip izraelitams. Teatleidžia jis jums jūsų nuodėmes ir tepagydo kūną kaip paralitikui. Teapsaugo nuo svyravimų kaip Petrą, teišvaduoja kaip Paulių ir kitus apaštalus. Tesaugo jus Viešpats nuo viso, kas pikta, kaip tikrus savo vaikus, ir tesuteikia jums viską ko jūsų širdis jo vardu prašo sielos ir kūno gerovei. Amen!