Pirmas popiežiaus Benedikto XVI sveikinimas maldininkams lietuvių kalba.
Popiežius Benediktas XVI pirmą kartą prabilo lietuvių kalba. Keli lietuviško sveikinimo
žodžiai buvo ištarti šio trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykstant bendrajai audiencijai.
Popiežius
Benediktas XVI
Kaip ką
tik girdėjome, iškart po lietuviško sveikinimo, Šv. Tėvas dar pridūrė kelis žodžius
itališkai: aikštėje buvusiems tūkstančiams maldininkų jis paaiškino, kad tai buvo
sveikinimas lietuvių kalba ir juokaudamas pasitaisė, kad tai turėjo būti sveikinimas
lietuvių kalba.
Popiežius Benediktas XVI savo pirmos bendrosios audiencijos
metu, trečiadienį prieš savaitę, sakė, kad artimiausiu metu trečiadienių bendrosiose
audiencijose bus tęsiamas popiežiaus Jono Pauliaus II pradėtas katekezių ciklas, skirtas
Mišparų psalmėms ir giesmėms. Šį trečiadienį Šv. Tėvas komentavo 120 psalmę.
Keliu
akis į kalnus – iš kur ateis man pagalba? Pagalba man ateina iš Viešpaties, kuris
padarė dangų ir žemę. Tavo kojai suklupti jis neleis, – tas, kuris tave globoja, budi.
Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega! Viešpats tave saugo; tavo dešinėje
Viešpats yra tavo užuovėja. Dieną saulė neužgaus tavęs nei mėnulis naktį. Viešpats
saugos tave nuo viso, kas pikta, – jis saugos tavo gyvastį. Viešpats saugos tave išeinantį
ir grįžtantį ir dabar, ir amžinai.
Šimtas dvidešimtoji psalmė, kurią šiandien
medituojame, priklauso rinkiniui vadinamųjų „pakopų giesmių“, arba maldininkų maldų,
einant sutikti Viešpatį Siono šventykloje. Tai pasitikėjimo psalmė; joje net eis
kartus skamba hebrajikas ˛odis „shemar“ – „saugoti“, „ginti“. Dievas, kurio vardo
nuolat šaukiamasi, iškyla kaip nuolat budintis, rūpestingas ir dėmesingas gynėjas,
kaip sargas, kuris nuolat saugo savo tautą, gina ją nuo visų pavojų.
Giesmė
prasideda maldininko žvilgsniu į kalnus, tai yra į kalvas, virš kurių iškyla Jeruzalė:
iš ten ateina pagalba, nes ten gyvena Viešpats savo šventykloje. Vis dėlto kalnai
gali būti tapatinami ir su tomis vietomis, kur pastatytos stabmeldžių šventyklos,
tai vadinamosios „aukštumos“, kurias dažnai smerkia Senasis Testamentas. Šiuo atveju
būtų galima įžvelgti tam tikrą kontrastą: maldininkas keliauja į Sioną, bet jo žvilgsnis
užkliūva už gundančių pagoniškų šventyklų. Tačiau jo tikėjimas yra tvirtas ir jis
žino tik viena: „Pagalba man ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę“.
Panašiai
būna ir gyvenimo kelionėje: matome aukštumas, kurios mums atrodo kaip gyvenimo pažadas,
matome turtą, valdžią, prestižą, patogų gyvenimą, matome pagundų aukštumas. Tačiau
tikėjimo akimis mes matome, kad tai netiesa, kad tos aukštumos nėra tikras gyvenimas.
Tikroji pagalba ateina iš Viešpaties ir mūsų žvilgsnis nukreiptas į tikrąją Aukštumą,
į tikrąjį Kalną – Kristų.
Tikėjimas, jog neregimas Viešpats yra tvirtesnis
ir tikresnis už regimus dalykus, šioje psalmėje vaizduojamas budinčio ir ginančio
sargo simboliu. Jis naktį nemiega ir nuolat saugo savo kaimenę. Dangiškasis ganytojas
be pertraukos ir be poilsio saugo savo tautą. Toliau psalmėje pavartotas šešėlio saulėtą
dieną simbolis. Prisimenama istorinė išrinktosios tautos kelionė per Sinajaus dykumą,
kai Viešpats, rodydamas kelią ėjo pirma izraelitų debesies stulpe. O psalmėse neretai
meldžiama: Apsaugok mane savo sparnų šešėliu. Po budėjimo ir po šešėlio, štai, trečiasis
simbolis: Viešpats, tavo dešinėje. Dešinė – tai gynėjo vieta, tiek karine, tiek ir
teismine, juridine prasme. Tai tikrumas, kad bandymų metu žmogus nebus paliktas vienas,
kad jis bus ginamas nuo užpuolimų ir nuo persekiojimų. Po to psalmės autorius vėl
grįžta prie kelionės saulėtą dieną įvaizdžio: Dievas saugo nuo saulės kaitros. Tačiau
po dienos ateina naktis. Senovėje buvo tikima, kad ir mėnulio spinduliai yra kenksmingi,
kad nuo jų karščiuojama, apankama, kad jie gali būti netgi pamišimo priežastis. Dėl
to Viešpats saugo ir naktį. Galiausiai psalmė baigiama dar vienu tikėjimo išpažinimu:
Viešpats saugos nuo viso, kas pikta, kiekvieną žmogaus gyvenimo dieną. Viešpats saugos
visada, nuo pradžios iki pabaigos. Tai psalmėje išreikšta gyvenimo pradžią ir pabaigą
nusakančiais žodžiais „išeiti“ ir „grįžti“. Visas mūsų gyvenimas vyksta Dievo akivaizdoje,
visą gyvenimą lydi jo budrus žvilgsnis.
Šitą budinčio ir žmones saugančio Viešpaties
įvaizdį iš Senojo Testamento perėmė krikščionybė. Katekezės pabaigoje popiežius Benediktas
XVI priminė šeštajame amžiuje Palestinos Gazoje gyvenusį krikščionių rašytoją ir garsų
asketą Barsanufijų. Kai vienuoliai paprašė Barsanufijaus už juos melstis, atsiskyrėlis
atsakė, cituodamas taip pat ir šios psalmės žodžius: Mano mylimi vaikeliai, apkabinu
jus Viešpatyje, melsdamas, kad Viešpats saugotų jus nuo viso, kas pikta, kad duotų
jums kantrybės kaip Jobui, nuolankumo kaip Mozei, ištvermės kovose kaip Jozuei Nuno
sūnui, išminties kaip teisėjams, priešų nugalėjimo kaip karaliams Dovydui ir Saliamonui,
žemės derlingumo kaip izraelitams. Teatleidžia jis jums jūsų nuodėmes ir tepagydo
kūną kaip paralitikui. Teapsaugo nuo svyravimų kaip Petrą, teišvaduoja kaip Paulių
ir kitus apaštalus. Tesaugo jus Viešpats nuo viso, kas pikta, kaip tikrus savo vaikus,
ir tesuteikia jums viską ko jūsų širdis jo vardu prašo sielos ir kūno gerovei. Amen!