Gegužės 1-oji - krikščionių darbininkų šventė

Gegužės 1 dieną, sekmadienį, Lietuvoje buvo minima Motinos diena, na o Visuotinės Bažnyčios liturginiame kalendoriuje buvo minimas šv. Juozapas Darbininkas.
Šventojo Petro aikštėje Popiežiaus vidudienio maldoje „Regina Coeli“ kartu meldėsi Italijos krikščioniškų asociacijų darbininkai. Ši darbininkus vienijanti organizacija minėjo savo gyvavimo 60 metį. Prieš vidudienio maldą netoliese šv. Petro aikštės esančioje Šventosios Dvasios bažnyčioje ta proga buvo aukojamos šv. Mišios, kurių homilijoje Italijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius vyskupas Betori priminė, jog šv. Juozapo Darbininko šventę 1955 metais popiežius Pijus XII įsteigė minint krikščionių darbininkų asocijacijos dešimtmetį.
Daugelyje pasaulio šalių gegužės 1-ąją darbininkų šventė minima ne tik bažnytiniame kontekste. Kai kas bandė įžvelgti šiame popiežiaus Pijaus XII žingsnyje norą sukurti alternatyvą marksistų minimai gegužės pirmajai, tačiau Bažnyčia ne kartą yra pareiškusi, kad šios šventės įvedimas turėjo grynai sielovadinį tikslą: taip buvo atsiliepta į krikščionių darbininkų norą turėti savo globėją. Reikėtų pridurti, kad daugelis tikėjosi, kad darbininkų šventė turės kitą titulą - Kristaus darbininko, tačiau Pijus XII norėjo labiau pabrėžti šv. Juozapą, nuolankų darbininką iš Nazareto, kurį Dievas išrinko globėju savo Sūnui ir, kurio nuostabus gyvenimo pavyzdys taip susišaukia su krikščionio darbininko pašaukimu.
Šv. Juozapo darbininko šventės įvedimas nebuvo tik epizodinis rūpestis darbininkų sielovada; šis rūpestis išreikštas popiežių socialinėse enciklikose, pradedant Leonu XIII, o taip pat Vatikano II Susirinkimo dokumentuose. Popiežius Jonas Paulius II, niekuomet nepraleidęs progos pabrėžti savo artumą darbo pasauliui, visą encikliką "Laborem Exercens" skyrė žmogaus darbui. Šia enciklika taip pat buvo paminėtos pirmosios socialinės enciklikos "Rerum Novarum" 90-osios metinės. Pirmaisiais enciklikos "Laborem Exercens" žodžiais popiežius Jonas Paulius II priminė, jog "savo darbu žmogus turi užsidirbti kasdienę duoną ir prisidėti prie nuolatinės mokslo bei technikos pažangos... Sukurtas regimojoje visatoje pagal Dievo paveikslą ir panašumą, joje paskirtas apvaldyti žemę, žmogus nuo pat pradžios yra pašauktas į darbą. Darbas jį išskiria iš kitų kūrinių, kurių veikimo, susijusio su gyvybės palaikymu, negalima vadinti darbu. Tik žmogus sugeba dirbti ir tik žmogus dirba, užpildydamas darbu savo būtį žemėje. Taigi darbas yra paženklintas ypatinga žmogaus ir žmonijos žyme…
Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje stengėsi paliesti daugelį darbo pasaulio problemų. Apie tai liudija ir enciklikos skyrelių pavadinimai: "Darbas ir asmens orumas", "Darbo žmonių solidarumas", "Darbas ir nuosavybė", "Aprūpinimo darbu problema", "Profesinių sąjungų reikšmė", "Darbas ir emigracijos problema" ir kt. Tačiau minėdami šv. Juozapo darbininko šventę norėtume plačiau apžvelgti penktąjį šios enciklikos skyrių, pavadintą "Dvasinė darbo prasmė". Jame pabrėžta, jog "Bažnyčia laiko savo pareiga kalbėti darbo tema dėl jo žmogiškos vertės bei dėl jo ryšio su visuomenės morale. Bažnyčia čia įžvelgia vieną iš svarbiausių savo uždavinių, išplaukiančių iš Evangelijos skelbimo tarnystės: ugdyti dvasingą požiūrį į darbą, galintį padėti visiems žmonėms per darbą artėti prie Dievo - Kūrėjo ir Atpirkėjo, dalyvauti jo plane gelbėti žmogų ir pasaulį, padėti pagilinti savo bičiulystę su Kristumi...
Supratimas, kad žmogaus darbas yra dalyvavimas Dievo veikloje, turi perimti, kaip moko Vatikano II Susirinkimas, net paprasčiausius kasdienius užsiėmimus. Todėl reikia, kad ta krikščioniškoji darbo dvasinė prasmė taptų visiems sava. Tą tiesą, pagal kurią žmogus savo darbu dalyvauja paties savo Kūrėjo - Dievo veikime, ypač iškėlė Jėzus Kristus. Jam patikėtą "Evangeliją", amžinosios Išminties žodžius, Jėzus ne tik skelbė, bet pirmiausiai praktiškai vykdė. Tikrai tai buvo "darbo evangelija", nes tas, kuris ją skelbė, pats buvo darbo žmogus, amatininkas, kaip Juozapas iš Nazareto.
Žvelgiant į žmogaus darbo vertingumą, tai yra į darbo dvasinę prasmę, darosi visiškai aišku, ką skaitome Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos "Gaudium et Spes" ištraukoje apie tikrą pažangos reikšmę: "žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi. Taigi visa, ką žmonės daro ugdydami teisingumą, plėsdami brolybę, siekdami žmoniškesnės santvarkos visuomeniniuose santykiuose, daugiau verti, negu technikos pažanga. Ši pažanga sudaro tarsi žmonijos išaukštinimo medžiagą, bet ji viena negali realizuoti šio išaukštinimo."
Šv. Juozapo darbininko šventėje Bažnyčia meldžiasi: "Dieve, visatos Kūrėjau, tu įsakei žmogui darbu puošti žemės veidą; duok mums, šventojo Juozapo pavyzdžio skatinamiems ir jo globos remiamiems, atlikti tavo skirtuosius darbus ir sulaukti žadėtojo atpildo."