Pirmoji Benedikto XVI bendroji audiencija

Trečiadienio rytą įvyko pirmoji popiežiaus Benedikto XVI bendroji audiencija. Savaime suprantama, kad jos buvo laukiama su dideliu susidomėjimu ir netgi smalsumu. Daugeliui savaime kilo klausimai: kaip ta audiencija vyks, kaip Popiežius bendraus su maldininkais, kuriomis kalbomis sveikins maldininkus? Pastarieji klausimai visų pirma buvo keliami tarp Lenkijos tikinčiųjų. Dvidešimt šešerius su puse metų kiekvienoje bendrojoje audiencijoje popiežius Jonas Paulius II savo tautiečius sveikino lenkų kalba. Buvo tarsi savaime suprantamas dalykas, kad Šv. Tėvas su jais lenkiškai. Tačiau ir Benediktas XVI jų nenuvylė. Pirmojoje savo pontifikato bendrojoje audiencijoje taisyklinga lenkų kalba jis pasveikino Šv. Petro aikštėje buvusius tūkstantį maldininkų iš Lenkijos. Ir bendrai, visa audiencijos struktūra išliko ta pati kaip ir prie Jono Pauliaus II. Pirmiausia popiežius Benediktas XVI perskaitė katekezę italų kalba, po to keliomis kitomis kalbomis perskaitė po trumpą sveikinimą. Pirmojoje katekezėje, kaip ir buvo galima tikėtis, kalbėjo apie savo išrinkimą, apie jausmus ir mintis, su kuriomis pradeda savąją Petro Tarnystę, tačiau pabaigoje pranešė, kad jau nuo kito trečiadienio bus tęsiamas popiežiaus Jono Pauliaus II pradėtas katekezių ciklas, skirtas Valandų liturgijos psalmėms ir giesmės, kuris nutrūko prieš tris mėnesius.

Džiaugiuosi jus priimdamas ir nuoširdžiai sveikinu, tiek čia susirinkusiuosius, tiek ir tuos, kurie šiame mūsų susitikime dalyvauja radijo ir televizijos pagalba. Kaip trečiadienį, lygiai prieš savaitę, sakiau savo pirmajame susitikime su kardinolais Siksto koplyčioje, mano dvasioje vyrauja du priešingi jausmai - dėkingumas Dievui, kuris nustebino mane, pašaukdamas būti apaštalo Petro įpėdiniu ir žmogiškas sumišimas, nevertumo jausmas dėl atsakomybės, kuri man buvo patikėta. Tačiau mane ramina ir džiugina tikrumas, jog Dievas man padės, kad mane globos Švenčiausioji Dievo Motina ir šventieji globėjai, kad man padės visa Dievo tauta, kurios maldų prašiau sekmadienio iškilmių metu ir kurių prašau taip ir dabar.

Po mano garbingojo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II šventos mirties, šiandien vėl pradedame tradicines trečiadienių bendrąsias audiencijas, taigi grįžtame prie įprastinės tvarkos. Šiame pirmajame susitikime norėčiau šiek tiek daugiau dėmesio skirti vardui, kurį pasirinkau tapdamas Romos Vyskupu ir visuotinės Bažnyčios ganytoju. Pasivadinau Benediktu XVI galvodamas apie popiežių Benediktą XV, kuris vadovavo Bažnyčiai sunkiais pirmojo pasaulinio karo metais. Buvo drąsus tikras taikos pranašas, ryžtingai stengęsis, kad būtų išvengta karo, o vėliau gelbėjęs nuo karo nukentėjusius žmones. Eidamas jo pėdomis trokštu tarnauti susitaikinimui bei žmonių ir tautų harmonijai, būdamas giliai įsitikinęs, jog taika visų pirma yra Dievo dovana, brangi ir, deja, trapi dovana, kurios turime melsti, kurią turime saugoti ir kurti kiekvieną dieną visų bendromis pastangomis.

Benedikto vardas taip pat primena didįjį Vakarų vienuolystės patriarchą šv. Benediktą Nursietį, Europos globėją, kartu su šventaisiais Kirilu ir Metodijumi ir su šventosiomis Kotryna, Brigita ir Edita Stein. Jo įsteigto benediktinų ordino progresyvi plėtra turėjo milžinišką įtaką krikščionybės skelbimui visame žemyne. Šv. Benediktas labai gerbiamas Vokietijoje ir ypač mano gimtojoje Bavarijoje. Jis yra svarbus visos Europos vienybės atramos taškas, bylojantis apie bendras krikščioniškas Europos kultūros ir civilizacijos šaknis, kurių nevalia išsižadėti. Šis Vakarų vienuolystės tėvas savo reguloje vienuoliams paliko priesaką nieko nekelti aukščiau Kristaus. Pradėdamas savąją Petro Įpėdinio tarnystę šv. Benedikto prašau padėti mums visiems, kad Kristus būtų mūsų gyvenimo centre. Kristus visada tebūna pirmoje vietoje mūsų mintyse ir mūsų veikloje.

Mano mintys su meile grįžta prie mano garbioji pirmtako Jono Pauliaus II, kuris mums paliko nepaprastą dvasinį palikimą. Apaštališkajame laiške Novo Millennio Ineunte jis rašė: Krikščionių bendruomenės turi tapti autentiškomis maldos mokyklomis, kur susitikimas su Kristumi reikštųsi ne tik kaip maldavimas padėti, bet ir kaip padėka, šlovinimas, garbinimas, įsimąstymas, klausymasis, karštas prisirišimas iki tikro širdies įsimylėjimo. Šiuo nurodymu jis pats vadovavosi trečiadienių bendrosiose audiencijose pastaruoju metu komentuodamas Rytmetinės ir Mišparų psalmes. Kaip jis savojo pontifikato pradžioje tęsė savo pirmtako pradėtus mąstymus apie krikščioniškas dorybes, taip ir aš artimiausiose bendrosiose audiencijose ketinu tęsti jo parengtus pašnekesius apie Mišparų psalmes ir giesmes. Taigi ateinantį trečiadienį tęsime nuo tos vietos, kur katekezių ciklas nutrūko sausio 26 dieną.

Brangūs bičiuliai! Dar kartą dėkoju jums už apsilankymą, dėkoju už meilę, kuria mane supate. Už šiuos jausmus nuoširdžiai atsidėkoju apaštaliniu palaiminimu, kurį suteikiu jums, čia esantiems, jūsų šeimų nariams ir visiems jums brangiems žmonėms.