Benedikto XVI
žinia konklavos uždarymo Mišių pabaigoje
Rytojaus dieną po išrinkimo, trečiadienį ryte, naujasis Popiežius su kardinolais aukojo
konklavos uždarymo
Mišias Siksto koplyčioje ir pagal tradiciją pasakė pamokslą lotyniškai. Ištisai paduodame
pamokslo vertimą, puikiai atspindinčio kokia dvasia naujasis Popiežius pradeda savo
tarnystę kaip apaštalo Petro Įpėdinis.
Gerbiami Broliai Kardinolai,
Mieli broliai ir seserys Kristuje,
Visi geros valios vyrai ir moterys!
Gausios malonės ir ramybės Ju
ms!
Mano dvasioje dabar vyrauja du priešingi jausmai. Iš vienos pusės žmogiško sumišimo
ir nevertumo jausmas dėl atsakomybės, kuri man buvo patikėta vakar kaip apaštalo Petro
Įpėdiniui Romos vyskupo Soste ir visuotinės Bažnyčios atžvilgiu. Iš kitos gi pusės
jaučiu gilų dėkingumą Dievui, kuris, kaip skelbia liturgija, neapleidžia savo kaimenės,
bet jai vadovauja laike per tuos, kuriuos jis pats pasirenka savo Sūnaus pagalbininkais
ir padaro ganytojais.
Brangieji, tas dieviškojo gailestingumo dovanos supratimas, nepaisant visko, viešpatauja
mano šird
yje. Laikau tai ypatinga malone, išmelsta man mano garbingojo Pirmtako, Jono Pauliaus
II. Atrodo, jaučiu jo stiprią ranką spaudžiančią manąją; atrodo, kad matau jo besijuokiančias
akis ir girdžiu jo žodžius šiuo m
etu skiriamus man: „Nebijok!“
Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II mirtis ir po to sekusios dienos buvo Bažnyčiai ir visam
pasauliui ypatingas malonės laikas. Didis skausmas dėl jo mirties ir tuštumo jausmas
visuose buvo sušvelninti Prisikėlusio Kristaus veikimo, pasireiškusio ilgomis dienomis
liudyto bendro tikėjimo, meilės ir dvasinio solidarumo, apvainikuoto iškilmingomis
laidotuvėmis.
Galime pasakyti, kad Jono Pauliaus II laidotuvės buvo ypatinga patirtis, kai tam tikru
būdu pajutome Dievo galybę, per Bažnyčią siekiančią suvienyti visas tautas į vieną
didelę šeimą per Tiesą ir Meilę. Mirties valandą, tapęs panašiu į savo Mokytoją ir
Viešpatį, Jonas Paulius II apvainikavo savo ilgą ir vaisingą pontifikatą, sutvirtindamas
tikėjime krikščioniškąją liaudį, sutelkd
amas aplink save
ir leisdamas pasijusti labiau vieninga visą žmonijos šeimą.
Argi galime nesijausti palaikomi šio liudijimo? Kaip gi nesijausti padrąsintais to
malonės įvykio?
Pralenkdama visas mano prognozes dieviškoji Apvaizda per gabingųjų Tėvų Kardinolų
balsą mane pašaukė tapti to didžio Popiežiaus įpėdiniu. Šiuo metu dar kartą persvarstau
tai, kas įvyko Filipo Cezarėjoje prieš du tūkstančius metų. Atrodo, kad girdžiu Petro
žodžius: “Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus!” ir iškilmingą Viešpaties tvirtinimą:
“Tu esi Petras ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią… Tau duosiu dangaus karalystės
raktus”.
Tu esi Kristus! Tu esi Petras! Atrodo, kad iš naujo išgyvenu tą Evangelijos epizodą;
aš Petro Įpėdinis jaudindamasis kartoju jaudinančius Galilėjos žvejo žodžius ir iš
naujo klausau raminančio dieviškojo Mokytojo pažado. Jei ant mano pečių uždėta didžiulė
atsakomybės našta, tai taip pat galiu kliautis begaline dieviška galia: “Tu esi Petras
ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią”.
Išrinkdamas mane Romos Vyskupu, Vieš
pats norėjo, kad būčiau jo pagalbininku, kad būčiau “uola”
,
į kurią visi galėtų saugiai atsiremti. Meldžiu jo sustiprinti mano menkas jėgas, kad
būčiau ištikimas ir drąsus jo kaimenės ganytojas, visada paklusnus jo Dvasios įkvėpimams.
Es
u pasiruošęs pradėti tą ypatingą tarnystę, Petro tarnystę Visuotinės Bažnyčios labui
nuolankiai pavesdamas save Dievo Apvaizdai. Pirmiausiai Atnaujinu visišką ir besąlyginę
savo ištikimybę Kristui: “Tavim pasitikiu Viešpatie; nebūsiu sugėdintas per amžius!
”.
Jus gerbiami Kardino
lai, dėkinga širdimi už parodytą pasitikėjimą meldžiu palaikyti mane savo malda
bei
nuolatiniu aktyviu ir išmintingu bendradarbiavimu. Prašau taip pat visų brolių vyskupų
būti šalia savo malda ir patarimais, kad iš tiesų galėčiau būt
i Servus servorum Dei
– Dievo tanų Tarnas. Kaip Petras ir kiti apaštalai Viešpaties valia sudarė vieną apaštalų
kolegiją, taip ir Petro Įpėdinis ir vyskupai, apaštalų įpėdiniai – tą itin pabrėžė
Susirinkimas – turi tarpusavyje būti artimai susiję. Tas kole
gijinis bendrumas, nors ir skirtingose
Romos Vyskupo ir Vyskupų
pareigose
, turi tarnauti BAžnyčiai ir tikėjimo vienumui, nuo kuri
o didžia dalimi priklauso šiuolai
kinio pasaulio evangelizacijos sėkmė. Tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo mano garbingieji
Pirmtakai, noriu eiti ir aš, rūpindamasis vieninteliu dalyku – skelbti pasauliui gyvą
Kristaus būvimą.
Prieš mano akis stovi ypač Popieži
au
s Jono Pauliaus II liudijimas. Jis paliko Bažnyčią daug drąsesnę, daug laisvesnę ir
daug jaunesnę. Bažnyčią, kuri pagal jo pavyz
dį ir jo mokymą ramiai žiūri į praeitį ir nebijo ateities. Didžiuoju Jubiliejumi Bažnyčia
įžengė į naują tūkstantmetį laikydama rankose Evangeliją, pritaikytą
ie pateikiamą dabartiniam pasauliui per Vatikano II Susirinkimo prizmę. Popiežius
Jonas Paulius I
I nurodė Susirinkimą kaip kompasą, pagal kurį orientuotis didžiuliame trečiojo tūkstantmečio
vandenyne. Net ir savo dvasiniame Testamente jis pastebėjo: “Esu įsitikinęs, kad dar
ilgai naujosios kartos naudosis šio XX amžiaus Susirinkimo teikiamais dvasinia
is turtais”.
Taip pat ir aš,
perimdamas Petro Įpėdinio tarnystę
,
noriu stipriai išryškinti savo pasiryžimą ir įsipareigojimą įgyvendinti Vatikano II
Susirinkimo nutarimus, eidamas Pirmtakų pramintu keliu ir pagal tūkstantmetę Bažnyčios
tradiciją. Būtent šiais metais sukaks 40 metų nuo Susirinkimo uždarymo (1965 gruodžio
8 dieną). Bėgant metams, Susirinkimo dokumentai neprarado savo aktualumo; jų mokymas
pasirodė itin įžvalgus naujoje Bažnyčios situacijoje ir dabartinėje globalizuotoje
visuomenėje.
Itin reik
šminga, kad mano Pontifikatas prasideda Bažnyčiai gyvenant Eucharistijai pašvęstus
metus. Kaip gi nepasinaudoti šiuo Apvaizdos dovanotu sutapimu
ir neišryškinti to esminio mano tarnystės, kuriai esu pašauktas elemento? Eucharistija,
krikščioniškojo gyvenimo širdis ir Bažnyčios evangeliškosios pasiuntinybės šaltinis,
negali nebūti nuolatiniu man patikėtos Petro tarnystės centru.
Per Eucharistiją nuolat būna su mumis prisikėlęs Kristus, toliau aukodamasis ir kviesdamas
dalyvauti prie savo Kūno ir Kraujo puotos stalo. Iš pilnos bendrystės su juo kyla
ir visi kiti Bažnyčios gyvenimo elementai, pirmiausiai bendrystė tarp tikinčiųjų,
pareigos skelbti ir liudyti Evangeliją pajutimas bei artimo meilės šiluma, ypač vargingųjų
ir mažųjų atžvilgiu.
Šiais metais turės būti ypatingai švenčiama Kristaus Kūno ir Kraujo šventė. Eucharistija
taip pat bus r
ug
pjūtį Koelne švęsimos pasaulinės jaunimo dienos ir vyskupų Sinodo eilinės asamblėjos
spalyje centre. Visų prašau artimiausiais mėnesiais parodyti dar didesnę meilę ir
maldingumą Jėzui Eucharistijoje ir drąsiai bei aiškiai išreikšti savo tikėjimą Viešpaties
realiu buvimu šiame sakramente ypač per iškilmes ir teisingą apeigų šventimą.
Šito ypač prašau Kunigų, apie kuriuos šiuo momentu galvoju su didele meile. Kunigystė
gimė Vakarienbutyje drauge su Eucharistija, kaip daug kartų pabrėžė mano garbingasis
Pirmtakas Jonas Paulius II. „Kunigiškai egzistencijai turi būti būdingas „eucharistinis
pavidalas“,- rašė savo paskutiniame laiške kunigams didžiojo Ketvirtadienio proga.
Tam kaip tik pasitarnauja pamaldus kasdienis Mišių aukojimas, kiekvieno kunigo gyvenimo
ir pasiuntinybės centras.
Eucharistijos maitinami ir palaikomi katalikai turi jaustis
raginami pilnai vienybei, kurios taip karštai Vakarienbutyje linkėjo Kristus. Šis
dieviškojo Mokytojo troškimas ypatingu būdu įpareigoja Petro Įpėdinį. Juk jam buvo
patikėtas uždavinys stiprinti brolius.
Todėl visiškai sąmoningai pradėdamas savo tarnystę Romos Bažnyčioje, kurią Petras
palaistė savo krauju, dabartinis jo Įpėdinis prisiima kaip svarbiausią įpareigojimą
darbuotis netausojant jėgų ir energijos kad būtų atstatyta pilna ir matoma visų Kristaus
sekėjų vienybė. Toks yra siekis ir tokia neatidėliotina pareiga. Jis suvokia, kad
tikslui pasiekti neužteks parodyti gerus norus ir ketinimus. Reikės konkrečių veiksmų,
paliečiančių dvasią ir sąžinę, raginančių kiekvieną tam vidiniam atsivertimui, be
kurio neįmano
ma žengti pirmyn ekumenizmo keliu.
Reikalingas teologinis dialogas, taip pat būtinas įsigilinimas į istorinius motyvus,
nulėmusius praeities sprendimus. Tačiau labiausiai reikia “atminties apvalymo”, kuriam
daug kartų ragino Jonas Paulius II ir kuris vienintelis gali nuteikti dvasią priimti
pilną Kristaus tiesą. Jo, aukščiausiojo kiekvienos gyvos būtybės Teisėjo akivaizdon
kiekvienas iš mūsų turi stoti, suvokdamas, kad vieną dieną turėsime jam atsiskaityti
už nuveiktus darbus ir už tai, ko nepadarėme dėl pilnos ir matomos visų jo mokinių
vienybės.
Dabartinis Petro Įpėdinis jaučiasi asmeniškai įpareigotas ir pasiryžęs daryti visa,
kas įmanoma ekumenizmo labui. Sekdamas savo Pirmtakais, jis pasiryžęs
išnaudoti kiekvieną tinkamą iniciatyvą skatinančią kontakt
us su įvairiomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendrijomis. Joms šia proga siunčia savo
nuoširdžius sveikinimus
K
ristuje, vieninteliame visų mūsų Viešpatyje.
Mintimis grįžtu į neužmirštamą patirtį, išgyventą visų mūsų Jono Pauliaus II mirties
ir laidotuvių proga. Prie jo mirtingųjų palaikų, atiduotų žemės prieglobstin, susirinko
Valstybių Vadovai, visokių socialinių sluoksnių žmonės, ypač jaunimas ir atsisveikino
su juo parodydami meilę ir susižavėjimą. Į jį su pasitikėjimu žvelgė visas pasaulis.
Daugeliui atrodė, kad tas intensyvus dalyvavimas, socialinės komunikacijos priemonių
išplėstas iki mūsų planetos pakraščių, buvo tarsi bendras šiandieninės žmonijos pagalbos
šauksmas Popiežiui, žmonijos, varginamos netikrumo ir baimės bei ieškančios savo ateities
kelių.
Bažnyčia šiandien turi atgaivinti savyje suvokimą, jog privalo pasauliui padėti išgirsti
balsą To, kuris paskė: “Aš esu pasaulio šviesa; kas seka manimi nebevaikščios tamsybėse,
bet turės gyvenimo šviesą.” Pradėdamas tarnystę naujasis Popiežius žino, kad jo uždavinys
yra šiandienos žmonėms parodyti Kristaus šviesos spindesį: ne savo, bet Kristaus šviesos.
Suvokdamas tai, kreipiuosi į visus, taip pat ir į tuos, kurie yra kitų religijų sekėjais,
arba paprasčiausiai ieško atsakymo į pagrindinius gyvenimo klausimus ir vis dar to
atsakymo nerado. Į visus kreipiuosi paprastai ir su meile, kad užtikrinčiau, jog Bažnyčia
su visais nori tęsti atvirą ir nuoširdų dialogą, siekdama tikro gėrio žmogui ir visuomenei.
Meldžiu Dievą žmonijos šeimai taikos ir vienybės ir pareiškiu, jog visi katalikai
yra pasirengę darbuotis autentiškai visuomenės pažangai, išlaikant pagarbą kiekvieno
žmogiškajam orumui.
Negailėsiu pastangų tęsiant mano Pirmtakų užmegztą dialogą su įvairiomis kultūromis,
kad iš tarpusavio supratimo kiltų sąlygos kurti geresnę ateitį visiems.
Mano mintys krypsta į jaunimą. Juos, Popiežiaus Jono Pauliaus II privilegijuotus pašnekovus,
meiliai apkabinu ir tikiuosiu, jei Dievas norės, juos sutikti Koelne
,
Pasaulinės jaunimo dienos proga. Su jumis, mielas jauni
me, Bažnyčios ir žmonijos viltim ir ateitim, pr
a
tęsiu dialogą, įsiklausydamas į jūsų lūkesčius
, stengdamasis pa
dėti jums sutikti amžinai jauną gyvąjį Kristų.
Pasilik su mumis Viešpatie! Šis prašymas pasirinktas popiežiaus Jono Pauliaus II kaip
pagrindinė apaštališkojo laiško Eucharistiniams metams tema, yra iš mano širdies besiliejanti
spontaniška malda, besiruošiant pradėti tarnystę, kuriai mane pašaukė Kristus. Kaip
Petras, taip pat ir aš jam reiškiu savo besąlyginę ištikimybę. Jam vienam noriu tarnauti
pasišvęsdamas visiškai jo Bažnyčios tarnystei.
Pagalbon šaukiuosi Švenčiausiosios Mergelės motiniško užtarimo, į kurios rankas sudedu
savo ir Bažnyčios dabartį ir ateitį. Teužtaria mane taip pat šventieji apaštalai Petras
ir Paulius ir visi Šventieji.
Kup
inas šitokių jausmų suteikiu jums garbingieji broliai kardinolai ir visiems, kurie
dalyvavo šitose pamaldose bei sekė jas radijo ir televizijos pagalba, ypatingą palaiminimą.