Prieš įžengimą į konklavą, pirmadienio rytą Vatikano Šv. Petro bazilikoje visi naujojo
popiežiaus rinkėjai – 115 kardinolų aukojo Mišias „Pro Eligendo Romano Pontifice“.
Mišių koncelebracijai vadovavo ir homiliją pasakė Kardinolų kolegijos dekanas ka
rdinolas Josephas Ratzingeris.
Šią didžiosios atsakomybės valandą,- pradėjo homiliją kardinolas Ratzingeris,- labai
įdėmiai klausomės ką Viešpats mums
sako
savo paties žodžiais. Pirmasis skaitinys mums pateikia Mesijo paveikslą. Tačiau mes
tą paveikslą žinome visų pirma iš Evangelijos pasakojimo apie Kristaus misijos pradžią,
kuome
t jis t
uos pačius pranašo Izaijo žodžius pakartojęs
Nazareto sinagogoje, pasakė:
„šiandien išsipildė Rašto žodžiai“. Kardinolas atkreipė dėmesį į tam tikrą nesutapimą,
kuris galėtų iš pirmo žvilgsnio atrodyti kaip prieštaravimas. Izaijo aprašomas Mesijas
atėjo „paskelbti Viešpaties malonės metų, mūsų Dievo atpildo dienos“. Kristus, Nazareto
sinagogoje sau pritaikydamas šiuos Izaijo žodžius, sako kad jis atėjo „paskelbti Viešpaties
malonės metų“ ir čia sustoja, apie „Dievo atpildo dieną“, nekalba. Ką tai galėtų reikšti?
– klausė kardinolas. Visų pirma tai turbūt reiškia, jog Dievo atpildas ir Dievo gailestingumas
Kristaus velykiniame slėpinyje sutampa. Štai kur Dievo atpildas, štai kur Dievo kerštas:
jis pats, savo Sūnaus asmenyje, kenčia už mus. Šis slėpinys visų pirma iš mūsų reikalauja,
kad negalime nuvertinti Dievo gailestingumo, kad Dievo gailestingumas nėra pigi, lengvai
atsiėjusi malonė, kad pats Dievas, būdamas gailestingas, už mus kentėjo ant kryžiaus.
Ir juo labiau mus Dievo gailestingumas paliečia, juo labiau mes tampame solidarūs
su kenčiančiu Kristumi, tampame pasirengusiais kentėti kartu su juo arba kaip sako
apaštalas Paulius, savo kentėjimu papildyti ko trūksta Kristaus vargams.
Sąmoningai priimti Kristaus gailestingą galime tik tuomet jei mūsų tikėjimas yra brandus.
Ką reiškia būti subrendusiai
s
tikinčiaisiais? Į šį klausimą atsako apaštalas Paulius Mišių antrajame skaitinyje
girdėtais Laiško Efeziečiams žodžiais: „Mes jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami
ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio“. Pasak kardinolo Ratzingerio, nesunku atspėti,
kas yra tie vėjeliai, kurie blaško nebrandaus tikėjimo žmones. Tai pastaraisiais dešimtmečiais
pasaulį suviliojusios ideologijos, nuo marksizmo iki liberalizmo, nuo kolektyvizmo
iki radikalaus individualizmo, nuo ateizmo iki lėkšto religinio misticizmo, nuo visiško
netikėjimo iki vienodai akceptuojamo įvairių religijų kratinio. Šių vėjų blaškomi
net ir krikščionys dažnai elgiasi ir mąsto taip tarsi plauktų ne dideliu laivu, bet
bangų blaškomomis valtelėmis. Šiandien labai trūksta tvirto tikėjimo ir prieinama
net iki tokių paradoksų, kad jei kas turi tvirtą ir brandų tikėjimą, tas apšaukiamas
fundamentalistu. Tuo tarpu reliatyvizmas, aiškios vizijos neturėjimas, blaškymasis
tai šen, tai ten, vadinamas mūsų laiku verta dorybe. Gyvename įsigalinčios reliatyvizmo
diktatūros laikais, kuri nepripažįsta nieko pastovaus ir tvirto, o aukština tik tai
ko kiekvienas atskiras žmogus užsigeidžia.
Nepaisant
šių vėjų, kurie šiandien blaško daugelio žmonių likimus,
mes
vis dėlto turime gyvenimo pamatą ir mūsų elgesio normą – tai tikras žmogus Dievo Sūnus.
Jis yra tikrojo žmoniškumo matas. Brandus tikėjimas, tai toks tikėjimas, kuris nepasiduoda
ma
doms ir paskutinėms naujienoms, kurio negalima atskirti nuo tiesos ir meilės.
Tikras ir brandus tikėjimas neįmanomas be artimos bičiulystės su Kristumi, nes tik
jos dėka mes galime atpažinti, kas yra tiesa ir kas yra melas.
Kristaus
kančios valandą mes matome ir mūsų žmoniškosios autonomijos, mūsų tariamo savarankiškumo
dramą.
Jei sugebame
būti Kristaus bičiuliais, jei sugebame jį sekti net to dramatiškiausio savęs išsižadėjimo
akimirką, mumyse išsipildo išganymo slėpinys, per Kristų mes tampame Dievo bičiuliais.
Kitas tokio tikėjimo ir tokio mūsų krikščioniško pašaukimo elementas,- kalbėjo kardinolas
Ratzingeris, komentuodamas Mišių metu skaitytą Evangelijos ištrauką, yra mūsų pareiga
liudyti: „aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai
išliktų“ – sa
ko Kristus.
Krikščioniškas pašaukimas turi būti dinamiškas. Tikėjimo dovaną mes gauname ne tik
sau patiems. Dievo bičiulystė mums apreikšta tam, kad apie ją skelbtume kitiems. Mus
turi nuolat gaivinti šventas nerimas, kad visa ką mes darome duotų vaisių ir kad tas
vaisius išliktų.
Pačioje homilijos pabaigoje kardinolas Josephas Ratzingeris mintimis grįžo prie popiežiaus
Jono Pauliaus II darbų, jo pontifikato vaisių. Šią valandą,- sakė pamokslininkas,-
dėkojame Dievui už didžiąją Jono Pauliaus II pontifikato dovaną ir meldžiame, kad
duotų mums tokį ganytoją, kuris mirusio popiežiaus pavyzdžiu mus mokytų pažinti Kristų
ir jo meilę, pažinti tikrąjį džiaugsmą.