Šventojo Tėvo laidotuvės.

Popiežiaus Jono Pauliaus II kūnas jau ilsisi Vatikano bazilikos kriptos kape, prie pat pirmojo Romos vyskupo, apaštalo šv. Petro ir daugelio jo įpėdinių kapų, netoli lietuvių koplyčios, kurią puošia Vilniaus Gailestingumo Motinos atvaizdas, prie kurio Jonas Paulius II daugelį kartų meldėsi, pavesdamas save, visą Bažnyčią ir visą žmoniją, taip pat Lietuvą ir Bažnyčią Lietuvoje, Mergelės Marijos, Dievo Motinos, globai, paaukodamas save Jai pilnutinai garsiu, daugelį kartų per 26-erių metų pontifikatą kartotu šūkiu – “Totus tuus!” – “Visas Tavo! Pontifikato pradžioje, 1978 metų spalio 16-tą dieną Jono Pauliaus II pasirinkto Popiežiškojo herbo ženklai – Kryžius ir po juo didžioji “M” raidė, simbolizuojantys Nukryžiuotąjį ir Mariją prie Kryžiaus – puošė šviesų kiparisinį karstą, į kurį Šv. Tėvo kūnas buvo paguldytas trumpai prieš gedulingas laidotuvių šv. Mišias.

Karstą, Popiežiaus rūmų tarnų atneštą iš šv. Petro bazilikos ir padėtą aikštėje priešais altorių, pasitiko žmonių minios plojimai ir skambinami šv. Petro bazilikos varpai. Minios aikštėje, tarp kurių karaliai, karalienės, prezidentai, premjerai, ministrai iš 200 valstybių, nekatalikiškų Rytų Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių delegacijos, katalikų Patriarchai, Arkivyskupai, vyskupai ir kunigai iš visų pasaulio šalių, minios daugelyje kitų Romos miesto aikščių ir daugybė nesuskaičiuojamų katalikų ir ne katalikų visame pasaulyje per radiją arba televiziją išlydėjo amžinybėn popiežių Joną Paulių II. Pagal Italijos civilinės saugos atstovus, šv. Petro aikštėje ir Vatikano prieigose suskaičiuota 600,000 maldininkų, o pridėjus kitur Romoje susirinkusiuosius, Šv. Tėvo laidotuvėse dalyvavo per milijoną visų tautybių žmonių. Minioje buvo matomos visų tautybių vėliavos, iš kurių gausa išsiskyrė lenkų.

Lietuvos trispalvės irgi buvo matomos. Jas prie rūbų prisisegę arba rankose nešė visų amžių tautiečiai. Garbės tribūnoje Lietuvos valstybei atstovavo oficiali delegaciją, kurią be kitų asmenų, sudarė dabartinė ir buvusios Lietuvos valstybės galvos – Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, Premjeras ir buvęs prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas bei Europos parlamento deputatas, buvęs Atkuriamojo Seimo – Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, prof. Vytautas Landsbergis. Lietuvos Bažnyčios vyskupų, kunigų ir pasauliečių delegacijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.


Gedulingoms apeigoms vadovavo kardinolų kolegijos dekanas, kardinolas Joseph Ratzinger. Koncelebravo nemažiau kaip 150 kardinolų. Tarp jų – Vilniaus arkivyskupas bei Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Netoli altoriaus stovėjo šv. Mišių Kryžius. Prie Popiežiaus karsto degė Velykinė žvakė. Ant karsto – atversta Evangelija, kurios puslapius stiprūs vėjo gūsiai iš pradžių sklaidė, o paskui visai užvertė.

Žodžio liturgijos Evangelija pagal apaštalą Joną priminė paskutinįjį Prisikėlusio Jėzaus pokalbį su apaštalu Petru prie Genezareto ežero, kuriame Jėzus Petrui paveda aukščiausiąjį vadovavimą Bažnyčioje. Pokalbį Jėzus baigia pridurdamas Petrui: “Sek paskui mane!” (Jn 21, 19)

„Sek paskui mane“ – sako prisikėlęs Viešpats Petrui. Tai paskutiniai žodžiai tarti šiam mokiniui, išrinktam ganyti Viešpaties kaimenę. „Sek paskui mane“ – šie paprasti Kristaus žodžiai yra raktas norint suprasti visą gyvenimą mūsų apraudamo mylimo popiežiaus Jono Pauliaus II, kurio palaikus šiandien užkasime žemėje kaip nemarumo sėklą. Mūsų širdys kupinos liūdesio, bet drauge ir džiugios vilties bei gilaus dėkingumo.

Šie jausmai šiandien užlieja širdis mūsų visų, susirinkusių Šv. Petro aikštėje, gretimose gatvėse ir kitur Romos mieste, šiomis dienomis pripildytame tyliai besimeldžiančių žmonių.

„Sek paskui mane“. Jaunas studentas Karolis Wojtyl a mėgo knygas, teatrą, mėgo poeziją. Dirbdamas chemijos fabrike, apsuptas ir bauginamas nacistinio teroro, išgirdo Viešpaties balsą: „Sek paskui mane“. Pradėjo domėtis filosofija ir teologija, įstojo į kardinolo Sapiegos įsteigtą pogrindinę kunigų seminariją, po karo tęsė studijas Krokuvos Jogailos universiteto teologijos fakultete. Daug kartų savo laiškuose kunigams ir autobiografinėse knygose Popiežius mums kalbėjo apie savąją kunigystės tarnystę, kurią pradėjo 1946 metų lapkričio 1 dieną gautais šventimais. Tuose tekstuose jis kalba apie kunigystę interpretuodamas tris Viešpaties žodžius. Pirmiausia: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 16, 16); antrasis žodis: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11) ir galiausiai: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje“. Šie Viešpaties žodžiai spindėte spindi visoje mūsų mylimo Popiežiaus sieloje.

Šventasis Tėvas buvo kunigas iki pat kunigystės gelmių, savo gyvenimą jis aukojo Dievui, visiems tikintiesiems ir visai žmonijai kaip kasdienę auką, ypač paskutiniais sunkiausių bandymų mėnesiais. Vienijosi su Kristumi, Geruoju Ganytoju, mylinčiu savo avi s.

„Sek paskui mane“. 1958 metų liepos mėnesį jaunasis kunigas Karolis Wojtyla pradėjo naują Viešpaties sekimo kelio atkarpą. Drauge su jaunimu, kaip ir kitais metais, kunigas Karolis buvo išvykęs atstogauti prie Mozūrų ežerų. Būtent tenai jį pasiekė laiškas su nurodymu vykti pas Lenkijos primą kardinolą Wyszynskį. Jis negalėjo nė įsivaizduoti, kad kardinolas praneš apie skiriamą Krokuvos vyskupu augziliaru. Tikrai turėjo būti labai sunku palikti akademinį darbą, kasdienį bendravimą su jaunimu, palikti intelektinių pratybų barus, kuriuose nagrinėjami žmogaus ir pasaulio klausimai, stengiamasi jiems rasti krikščionišką atsakymą. „Sek paskui mane“. Jaunasis kunigas priėmė šį Viešpaties ir Bažnyčios kvietimą. Mes žinome, jog mūsų Popiežius niekados nesitraukė atgal, niekados nevengė atsakomybės, aukojo visą save be jokių išlygų. Labai greit paaiškėjo, kad jaunystėje pamėgta poezija, žodžio meilė, tapo labai svarbia pagalba jo vyskupiškoje tarnystėje, suteikiančia jėgų ir naujumo Evangelijos skelbimui.

„Sek pas kui mane“. 1978 metais kardinolas Karolis Wojtyla vėl išgirdo Viešpaties kvietimą, išgirdo Viešpaties ir apaštalo Petro dialogą. „Simonai, Jono Sūnau, ar mane myli?“. „Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu“. „Ganyk mano aveles“. Kristaus meilė buvo milžiniška šio pontifikato jėga. Gilios ištikimybės Kristui dėka, Jonas Paulius II kėlė sunkią visuotinės Bažnyčios ganytojo naštą.

Toliau savo homilijoje kardinolas Josephas Ratzingeris kalbėjo apie patį sunkiausią ir dėl to svarbiausią Jono Pauliaus II nuveiktą darbą ir visam pasauliui duotą liudijimą. Mišių Evangelijoje skambėjo apaštalui Petrui tarti Kristaus žodžiai: „Kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas,- kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“. Tai žodžiai apie kančią. Savo pontifikato pirmoje dalyje Popiežius, kupinas jėgų, keliavo į tolimiausius žemės pakraščius. Vėliau jam teko vis labiau vienytis su Kristumi kančioje. „Kristus, kentėdamas už mus visus, suteikė kančiai naują prasmę“ – rašė Popiežius savo paskutinėje knygoje. Šios vizijos įkvėptas, Popiežius kentėjo ir mylėjo kartu su Kristumi ir dėl to jo duotas kančios liudijimas yra toks vaisingas ir iškalbus.

Visiems mums giliai atmintin įsirėžė paskutinės Popiežiaus gyvenimo Velykos, kai kančios slegiamas jis pasirodė Apaštalinių rūmų lange ir paskutinį kartą suteikė palaiminimą „Urbi et Orbi“. Galime būti tikri, kad mūsų mylimas Popiežius dabar stovi prie Dangiškojo Tėvo namų lango, mus mato ir laimina. Taip, palaimink mus, Šventasis Tėve! Švenčiausioji Mergelė Marija, Tavo Motina, kuri Tave vedė kiekvieną dieną, dabar Tave tenuveda į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzau Kristaus amžiną šlovę.

Aukojimo aukas nešė pasauliečiai - iš Burkina Faso, Korėjos, Prancūzijos ir Jordanijos, taip pat lenkų sutuoktinių pora iš Jono Pauliaus II gimtųjų Katovicų. Tikinčiųjų maldos buvo skaitomos prancūziškai, afrikietiška svahili kalba, filipinietiškai, lenkiškai, vokiškai ir portugališkai. Į liturginį raginimą Prisikėlusio Kristaus dvasia linkėti ramybės sveikinosi ir vieni kitiems rankas spaudė visi Mišių dalyviai, įskaitant valstybinių delegacijų narius. Komuniją Mišių dalyviams šv. Petro aikštėje ir Končilijacionės gatvėje dalijo 320 Romos vyskupijos kunigų.

Lux aeterna luceat ei, Domine: cum sanctis tuis in aeternum, quia pius es.
Amžinoji šviesa jam tešviečia, drauge su Tavo šventaisiais amžinybėje, nes Tu, Viešpatie, maloningas.

Pasibaigus Mišioms, Celebrantas skaitė paskutiniojo atsisveikinimo su Popiežiumi kalbos žodžius. Romos vyskupija Visų šventųjų užtarimo Popiežiui meldė litanijos invokacijomis lotyniškai. Amžinojo poilsio mirusiam Popiežiui graikiškai ir arabiškai meldė vienybę su Roma puoselėjančių metropolinių Rytų Bažnyčių Patriarchai, Didieji Arkivyskupai ir Metropolitai. Smilkalais Popiežiaus karstą palaimino Rytų apeigų Bažnyčių Patriarchas, o po jo - smilkalais ir vandeniu laidotuvių Celebrantas. Prieš išnešant karstą laidojimui Celebrantui paskutiniąją maldą pradėti neleido ilgi, karšti Mišių dalyvių plojimai – paskutinysis tikinčiųjų bendruomenės jautraus atsisveikinimo ir nuoširdžios padėkos gestas išlydint didį Popiežių.

Popiežiaus Jono Pauliaus II po Mišių buvo palaidotas pagal jo testamente išsakytą prašymą – pagal šv. Tėvo Pauliaus VI-ojo nurodymus – kape žemėje, ne sarkofage. Paskutinioji Jono Pauliaus II valia buvo įvykdyta tuoj po laidotuvių Mišių. Jonas Paulius II buvo palaidotas penktadienį, balandžio 8-tą dieną, Vatikano bazilikos grotose.