Velykos su Šventuoju Tėvu

Tedžiūgauja dangaus angelų minios, tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškos paslaptys ir tesveikina Kristaus pergalę skardūs trimitai. Šiais Velyknakčio budėjimo šlovinimo himno žodžiais Bažnyčios liturgija mus perkėlė iš Gavėnios laikotarpio, iš Kristaus Kančios minėjimo į pagrindinę ir šviesiausią metų šventę – į Velykas.

Šiemetinės Velykos Romoje, kaip visiems žinoma, skyrėsi nuo kitų pastarųjų metų Velykų: sergantis Šv. Tėvas nevadovavo nė Velykų iškilmėms, nė kitoms Didžiosios Saistės ir Velykų pamaldoms. Nebuvo taip pat įprastinių sveikinimų kone visomis pasaulio kalbomis, taip pat ir lietuviškai, lig šiol skambėdavusių Velykų vidudienį. Šiemetinėms Velykų Tridienio pamaldoms vadovavo Popiežiaus paskirti kardinolai. Visas pamaldas Šventasis Tėvas atidžiai sekė savo bute televizijos ekrane, visoms skyrė po trumpą raštu perduotą sveikinimą, kurie buvo celebrantų skaitomi prieš pamaldas. Tačiau velykinį apaštalinį palaiminimą Urbi et Orbi suteikė pats Popiežius. Nors ir praradęs balsą, tačiau pats Šv. Tėvas kryžiaus ženklu palaimino Romos miesto ir viso pasaulio gyventojus.

Velykų iškilmės prasidėjo Velyknakčio liturgija Šv. Petro bazilikoje, kuriai Popiežiaus paskirtas vadovavo Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Joseph Ratzinger.

Velykų nakties budėjimas yra kupinas simbolių ir įvykių. Melsdamiesi apmąstome didžiuosius dalykus, kuriuos mums Viešpats padarė. Šventojo Rašto skaitiniai mums primena pasaulio sukūrimą, Abraomo auką, išgelbėtos išrinktosios tautos perėjimą per Raudonąją j ūrą ir naujosios sandoros pažadą. Šią šventą naktį taip pat sulaukiame senojo pažado išsipildymo. Kristaus prisikėlimas yra Dievo veikimo žmonių istorijoje kulminacija; kartu jis nukreiptas į ateitį, į antrąjį atėjimą laikų pabaigoje. Šią šventą naktį mes jau matome auštančią naują, niekados nesibaigsiančią dieną, naujos gyvybės, naujos žemės ir naujo dangaus dieną. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių, Velykų nakties budėjimo metu teikiamas krikšto sakramentas, priimami į bendruomenę nauji nariai. Velyknakčio budėjimo metu Šv. Petro bazilikoje kasmet krikštijami katechumenai, tai yra ne kūdikiai, bet suaugę žmonės. Šiemetinio Velykų nakties budėjimo metu iš Popiežių pavadavusio kardinolo Ratzingerio rankų krikšto sakramentą priėmė penki katechumenai i š keturių pasaulio žemynų. Krikštui, žmogaus įjungimui į tikinčiųjų bendruomenę, Velyknakčio budėjimo liturgijoje tarpusavy susietiems pagrindiniams krikščioniško gyvenimo sakramentams – krikštui, sutvirtinimui ir Eucharistijai – kardinolas Ratzingeris skyrė savo homiliją. Tačiau, kaip sakyta, Velyknakčio budėjimo metu buvo skaitomas taip pat trumpas Šv. Tėvo sveikinimo tekstas, kuriame sakoma:

Gavėnios atgailos kelio pabaigoje, šiomis dienomis apmąstę skausmingą Jėzaus kančią ir dramatišką mirtį ant kryžiaus, šią nepaprastą naktį švenčiame jo šlovingo prisikėlimo slėpinį.

Tikrai nepaprasta ši naktis, kurią spindinti prisikėlusio Kristaus šviesa galutinai nugali blogio ir mirties sutemas ir įžiebia tikinčiųjų širdyse viltį ir džiaugsmą. Brangieji, melskime Viešpatį, kad pasaulis matytų ir pripažintų, jog jo kančia ir prisikėlimu atstatoma tai, kas buvo sugriauta, kas buvo pasenę – atjaunėja, grįžta į pirmykščio tobulumo būseną.

Visus nuoširdžiai sveikinu, visus atsimenu maldoje ir prašau, kad prisikėlęs Viešpats suteiktų kiekvienam iš jūsų, jūsų šeimoms ir bendruomenėms, velykinę taikos dovaną. Visus telydi mano ypatingas apaštalinis palaiminimas .

Velykų sekmadienio rytą minios maldininkų pripildytoje ir gėlėse skendinčioje Šv. Petro aikštėje buvo aukojamos Velykų Dienos Miši os. Šiose Mišiose Šv. Tėvą pavadavo Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Angelo Sodano. Mišioms pasibaigus, tas pats kardinolas Sodano perskaitė Šv. Tėvo velykinę kalbą Miestui, tai yra Romai , ir pasauliui:

1. Mane nobiscum, Domine! Pasilik su mumis, Viešpatie! Šiais žodžiais Emauso mokiniai ragino paslaptingąjį Pakeleivį pasilikti su jais, kai artėjo saulėlydis pirmos po šabo dienos, kurią įvyko neįtikėtinas dalykas. Kristus prisikėlė, kaip buvo žadėjęs, tačiau jie to dar nežinojo. Vis dėlto Pakeleivio žodžiai kelyje jau buvo sušildę jų širdis. Dėl to jie ir kvietė: „Pasilik su mumis“. Paskui susėdę aplink vakarienės stalą atpažino jį laužantį duoną. Bet jis staiga dingo. Prieš juos liko duona, o širdyse – jo saldūs žodžiai.

2. Brangieji broliai ir seserys, Eucharistijos Duona ir Žodis, Velykų slėpinys ir dovana, pasilieka su mumis kaip amžinas Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo atminimas! Taip pat ir mes šiandien, Prisikėlimo Velykų dieną, kartu su viso pasaulio krikščionimis kartojame: nukryžiuotas ir prisikėlęs Jėzau, pasilik su mumis! Pasilik su mumis, ištikimas bičiuli ir galingas per laiką keliaujančios žmonijos globėjau! Tu, gyvasis Tėvo Žodis, įkvepi pasitikėjimo ir vilties visiems, kas ieško tikrosios savo gyvenimo prasmės. Tu, amžinojo gyvenimo Duona, maitini tiesos, laisvės, teisingumo ir taikos išalkusį žmogų.

3. Pasilik su mumis, gyvasis Tėvo Žodi, ir išmokyk mus taikos žodžių ir darbų: taikos tavo krauju pašventintai žemei ir prisisunkusiai daugybės nekaltų aukų kraujo; taikos Artimųjų Rytų ir Afrikos šalims, kur ir dabar liejasi tiek daug kraujo; taikos visai žmonijai, kurią nuolat slegia brolžudiškų karų pavojus. Pasilik su mumis, amžinojo gyvenimo Duona, laužoma ir dalinama sėdintiesiems prie stalo: duok ir mums jėgų būti solidariais su ta daugybe žmonių, kurie kenčia ir miršta nuo skurdo ir bado, kuriuos žudo mirtinos epidemijos, kuriuos užgriūva baisios stichinės nelaimės. Tavojo Prisikėlimo galia jie irgi tegyvena naują gyvenimą.

4. Taip pat ir mums, Trečiojo tūkstantmečio vyrams ir moterims, reikia Tavęs, prisikėlęs Viešpatie! Būk su mumis dabar ir iki laikų pabaigos. Padaryk, kad materialinė pažanga niekados žmonėse netemdytų dvasinių vertybių, kurios yra jų civilizacijos siela. Stiprink mus, prašome, mūsų kelyje. Mes Tave tikime, į Tave sudedame savo viltis, nes tik vienas Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mane nobiscum, Domine! Aleliuja! Visiems – linksmų šventų Velykų!