Apie eutanaziją. Terri Schiavo atvejis.

Šiomis dienomis žiniasklaidoje gana plačiai diskutuojamas Jungtinėse Valstijose jau 15 metų be sąmonės ligoninėje gulinčios jaunos moters Terri Schiavo atvejis, implikuojantis taip pat ir diskusijas apie eutanaziją. E sant pažeistai nervų sistemai , moteris nereaguoja į išorinius dirgiklius, gyvena vegetatyvinį gyvenimą. Pastaruosius 15 metų jos gyvybė buvo palaikoma tik specialios maitinimą užtikrinančios aparatūros pagalba. Dauguma gydytoj ų mano, kad nėra jokių vilčių, kad ji grįžtų į normalų gyvenimą . Jos vyras jau antrą kartą gavo teisėjo nutartį, leidžiančią nutraukti dirbtinį maitinimą , kas ir buvo padaryta prieš kelias dienas. Tačiau vos nutraukus maitinimą, reikalaujant moters giminaičiams ir gyvybės apsaugos organizacijoms buvo priimtas įstatymas, draudžiantis eutanazijos taikymą šiuo konkrečiu atveju. Po to sekė dar federalinio teismo nuosprendis, kuris patvirtina anksčiau duotą leidimą nutraukti maitinimą. Kitaip tariant, Terri Schiavo tapo juridinių mechanizmų painiavos įkaite. Jos gyvybei gresia pavojus. Jei dirbtinis maitinimas nebus atstatytas, moteriai gresia bado mirtis.

Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas vyskupas Elio Sgreccia komentuodamas šį atvejį neturi jokių abejonių: Terri Schiavo turi būti maitinama. Dirbtinis maitinimas šiuo atveju negali būti laikomas vadinamuoju užsispyrėlišku gydymu, kurio nutraukimą krikščioniška moralinė doktrina pateisina. Ši moteris, net jie nereaguoja į aplinką, yra gyva. Jos gyvybei nereikia jokių neproporcingų medicininių priemonių, o tik maitinimo. Maitinimo neatstatymas būtų lygu eutanazijai.

Katalikų Bažnyčios pozicija eutanazijos atžvilgiu yra vienareik šmiškai neigiama: žmogaus gyvybė yra neliečiama nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Šių dienų visuomenei, leidusiai plačiai pasklisti konsumizmui ir hedonizmui, tenka nuolat priminti neįkainojamas vertybes - gyvenimą ir gyvybę - gaunamas iš Dievo rankų, ir, kaip tokias, gerbtinas ir puoselėtinas. Tačiau sekuliarizmo persmelktoje visuomenėje vis akivaizdesne tampa tendencija žmogaus gyvenimą prilyginti bet kokiam kitam vartojamam daiktui. Teigiama, kad žmogus yra savo gyvenimo savininkas bei šeimininkas ir gali bei turi teisę to gyvenimo atsisakyti kada jis tampa nebetinkamas. Bažnyčia tiki, kad gyvenimas iš esmės skiriasi nuo visų kitų žmogaus vartojamų produktų ar daiktų: gyvenimas kyla iš Dievo ir žmogus nėra gyvenimo savininkas.

Visi pasisakantys už vadinamąjį laisvą pasirinkimą - leisti naujai gyvybei išvysti pasaulio šviesą, ar ne, arba eutanazijos šalininkai, vertina žmogaus gyvybę naudodamiesi vertingumo arba naudingumo kriterijais. Toks požiūris labai lengvai gali padaryti žmogaus gyvenimą priklausomą tiktai nuo socialinės arba ekonominės naudos ir tai neišvengiamai atsispindi žmonių santykiuose. Individualistinis žmogaus teisių aiškinimas atmeta tarpusavio atsakomybę, kuri yra labai svarbi žmonių sambūviui, jų bendrumui. Jei bendrumas ir tarpusavio atsakomybė bus nuvertinti, už tai mokėti teks vargšams, silpniesiems ir atstumtiesiems. Nevalia atsiriboti nuo tų, kurie kenčia, o ir patys neturime bandyti atsiriboti nuo kitų savo kančioje. Nepakeliamas skausmas, žinoma, gali pastūmėti žmogų į nusivylimą ar visišką desperaciją, tačiau tokiu momentu reikia visokeriopai pagelbėti ligoniui, o ne jį apleisti, ar net pasiūlyti ir padėti nusižudyti.

Įdomu, kad amerikietės Terri Schiavo atvejo išprovokuotos diskusijos dėl eutanazijos vyksta vienos svarbios sukakties išvakarėse. Šį penktadienį, kovo 25 dieną sukaks lygiai 10 metų nuo popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos „Evangelium Vitae“ paskelbimo. Prie š dešimtį met ų paskelbta enciklika yra iš tiesų svarbus šiuolaikinės Bažnyčios magisteriumo dokumentas. Jame pakartotas ir naujais šiuolaikiniais antropologijos mokslų argumentais papildytas aborto , eutanazijos ir mirties bausm ės pasmerkimas . Ši enciklika sukaupė ir sintetiškai pakartojo visą dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijoje gyvavusį ir įvairiomis progomis pareikštą mokymą apie žmogaus gyvybės šventumą. Popiežius priminė, kad kiekvieno žmogaus gyvybė turi savo nepakartojamą ir kilnią vietą dieviškame kūrimo ir išganymo plane, kad kėsindamasis į gyvybę žmogus kartu daro ir nusikaltimą prieš kitą žmogų, ir priešinasi Dievo – gyvybės ir mirties viešpaties tvarkai. Ši enciklika svarbi ypač dabar, kai vis dažniau tenka susidurti su tokiai atvejais kai žmonės savo asmenin į komfort ą kelia aukščiau už kito žmogaus gyvybę.