Penktadienio rytą Vatikane buvo pristatytas šiemetinis popiežiaus Jono Pauliaus II
laiškas kunigams, skelbiamas Didžiojo Ketvirtadienio proga. Kaip žinoma, Didįjį Ketvirtadienį
Bažnyčia mini dviejų Bažnyčios gyvybei ir jos misijos tęstinumui svarbiausių sakramentų
įsteigimą – Eucharistijos ir kunigystės. Tam pabrėžti ir Didžiojo Ketvirtadienio liturgija
susideda iš dviejų dalių. Rytą vyskupijų katedrose aukojamos vadinamosios Krizmos
Mišios, kurių metu šventinami aliejai, naudojami teikiant sakramentus, o Mišias kartu
su savo vyskupu koncelebruojantys kunigai šventimų dieną duotų pažadų atnaujinimu
mini kunigystės sakramento įsteigimą. Didžiojo Ketvirtadienio vakarą visose
b
ažnyčiose aukojamos Paskutinės Vakarienė Mišios, kuriomis minima Eucharistijos
prad
ž
ia.
iemetinis, per Jono Pauliaus II pontifikat
ą jau 24-sis, laiškas kunigams ypatingas tuo, kad jis skelbiamas visos Bažnyčios minimais
Eucharistijos metais. Kaip kituose pastarojo meto pasisakymuose apie kunigystę ir
apie kunigo misiją, taip ir šiame Popiežiaus laiške daugiausia vietos skirta kunigo
asmeninio gyvenimo šventumui. Kunigas šventimų sakramento malonės dėka yra įgaliotas
atstovauti pačiam Kristui ir Mišių metu ištarti duoną ir vyną Kristaus Kūnu ir Krauju
paverčiančią konsekravimo formulę. Tačiau Eucharistija kunigui negali būti tik konsekravimo
formulė. Eucharistija kunigui turi būti viso jo gyvenimo formulė. Tai ypač svarbu
dabartiniais laikais, kai dėl sparčių kultūrinių pasikeitimų daugeliui žmonių gresia
pasimetimas, atitrūkimas nuo tradicinių vertybių, ryšio su savosiomis šaknimis nutraukimas.
Kunigas, būdamas Eucharistijos celebrantas, tuo pat metu turi būti sakralumo ir šventumo
sergėtojas ir liudytojas. Kunigas Eucharistiją aukoja Kristaus vardu ir „in persona
Christi“, tai yra per kunigą veikia pats Kristus. O tai savo ruožtu reikalauja ne
tik prie altoriaus, bet visu gyvenimu duoti tokį liudijimą, kad žmonės kunigo asmenyje
matytų Kristų.