Popiežiaus mintys apie tėvynę, tautą, patriotizmą...

Taip jau yra, kad per nepilną mėnesį net du kartus švenčiame Lietuvos laisvės atgavimo sukaktis – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. O jei prie tų datų dar pridėtume nelabai nuo jų nutolusią Sausio 13-ąją...
Visos šios datos mums brangios, jas jungia tos pačios vertybės – meilė Tėvynei, patriotizmas. Būtent šie žodžiai dažniausiai minimi ne tik oficialiose šventinėse kalbose, bažnyčiose sakomuose pamoksluose, bet ir privačiai šnekučiuojantis ar diskutuojant.
Tradicinėje sekmadienio rubrikoje „sekmadienio pokalbiai“ ir pasvarstykime apie Tėvynę, patriotizmą, tautą ir istoriją , pasinaudodami mintimis iš naujosios popiežiaus Jono Pauliaus II knygos „Atmintis ir tapatybė“.
***
Žodis „tėvynė“ neatsiejamai rišasi su „tėvo“ sąvoka ir realybe. Tam tikra prasme „tėvynė“ gali būti tapatinama su „tėvonija“, paveldu, kurį mums paliko tėvai. Taigi tėvynė yra paveldas ir tuo pačiu metu būvis, kylantis iš paveldėjimo teisės. Dar daugiau tėvynės sąvoka reiškia vertybes ir dvasinį turinį, kuris sudaro kurios nors taut os kultūrą. Tėvynės sąvokoje ryšys tarp dvasinio ir materialinio aspekto, tarp kultūros ir teritorijos yra itin tamprus. Jėga atplėšta teritorija tampa „šauksmu“ tautos dvasiai, kuri pabunda, įgauna naują gyvybę ir kovoja.
Apie tėvynę kalbama ir Evangelijoje. Žodis „tėvas“ – tai kreipinys, kurį Kristus naudoja itin dažnai:
"Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota;
ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus” (Mt 11, 25-27); “Tėvas gi myli Sūnų ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės”(Jn 5,20) ir kitur. Kristaus mokymas talpina savyje pačius giliausius teologinės vizijos tiek apie tėvynę, tiek apie kultūrą elementus. Kristus, atėjęs kaip Tėvo S ūnus, prisi s tatė žmonijai su ypatingu paveldu skirtu mums . Šv. Paulius apie tai kalba laiške galatams: “atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę. O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: "Aba, Tėve!" Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas” (Gal 4, 4-7).
Taigi, Evangelija suteikia naują prasmę tėvynės sąvokai. Pirmine reikšme “ tėvynė ” reiškia visa tai, ką mes paveldėjome iš savo tėvų ir motinų žemėje. Kristaus dėka mūsų gautas paveldas kreipia žemiškųjų tėvynių ir žmogiškųjų kultūrų paveldą link amžinosios Tėvynės. Kristus sako: “Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą" (Jn 16, 28). Tas Kristaus sugrįžimas pas Tėvą deda pradžią naujai Tėvynei visų tėvynių ir visų žmonių istorijoje. K a rtais sakoma “dangiškoji Tėvynė” arba “ amžinoji Tėvynė”. Šie išsireiškimai nurodo į tai, kas atsitiko žmogaus ir tautų istorijoje atėjus Kristui į pasaulį ir iš pasaulio vėl sugrįžus pas Tėvą.
Kristaus sugrįžimas pas Tėvą tėvynės sąvokai suteikė eschatologinį ir amžinybės atspalvį, kartu nieko neatimdamas iš sąvokos laikinumo dimensijos. Iš patirties žinome, kaip labai mintys apie amžinąją Tėvynę padėjo žmonėms tarnauti žemiškajai Tėvynei , neretai paskatindamos netgi herojiškai aukai. Ba žnyčios į altorių garbę iškelti šventieji istorijoje ir y pač paskutiniaisiais laikai s tą paliudijo labai iškalbingai.
Tėvynė, kaip tėvų palikimas, kyla iš Dievo, bet tuo pat metu, tam tikru požiūriu, ir iš pasaulio. Kristus atėjo į pasaulį, kad patvirtintų amžinąjį Dievo Kūrėjo Įstatymą. Kartu jis davė pradžią visiškai naujai kultūrai. Kultūra reiškia puoselėjimą, kultivavimą. Savo mokymu, savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu Kristus tarsi iš naujo “perdirbo” Tėvo sukurtą pasaulį. Patys žmonės, kaip sako apaštalas Paulius laiške korintiečiams , pasidarė “Dievo dirva, Dievo statyba”. Tokiu būdu dieviškasis paveldas įgavo “krikščioniškosios kultūros” formą. “Krikščioniškoji kultūra” ne tik krikščioniškųjų visuomenių ir tautų dalis, bet visos žmonijos kultūros dalis, tam tikra prasme netgi pakeitusi visą kultūrą.
Iš apmąstymo apie tėvynę plaukia ir patriotizmo moralinė vertė. Jei klaustume kur dešimtyje Dievo Įsakymų patalpinti patriotizmą, be jokių svyravimų jį įjungiame į ketvirtąjį įsakymą, įpareigojantį gerbti tėvą ir motiną. Turime gerbti tėvą ir motiną , nes jie mums yra Dievo Kūrėjo atstovai. Duodami mums gyvybę, jie dalyvauja kūrimo slėpinyje ir todėl nusipelno pagarbos, kurią taip pat skiriame Dievui Kūrėjui. Taigi patriotizmas turi savyje tą vidinį nusiteikimą, pagal kurį kiekvienam iš mūsų tėvynė labai tikrovišku būdu yra ir Motina – “Motina Tėvynė”. Dvasinis paveldas kurį mums duoda tėvynė, mus pasiekia per mūsų tėvus ir motinas, kuriuos ir esam eįpareigoti gerbti.
Patriotizmas reiškia meilę viskam, kas sudaro tėvynę: jos istorija, tradicijos, kalba. Ta meilė taikoma ir tėvynainių darbams bei jų genijaus apraiškoms. Kiekvienas pavojus, gręsiantis tėvynei, tampa proga patikrinti savo meilę jai.
Taigi tėvynė yra didi tikrovė. Galima sakyti, kad tai tikrovei, pradant gentine santvarka, buvo ir tebelieka pajungtos visuomeninės struktūros. Kartu kyla klausimas, ar žmonijos visuomeninio gyvenimo vystymasis nebus pasiekęs ribos, nes XX amžius liudija priešingas tendencijas, t.y. žengimą link kosmopolitizmo. Tačiau atrodo, kad tiek šeima, tiek tauta, tiek ir tėvynė lieka niekuo nepakeičiama tikrove. Apie tai kalba ir katalikiškoji socialinė doktrina. Kiekvienos visuomenės vystymosi kelias eina per šeimą ir tuo niekas neabejoja. Atrodo, kad tą patį galima sakyti ir apie tautą. Kultūrinė ir istorinė visuomenės tapatybė saugoma ir maitinama tuo, ką savyje talpina tautos sąvoka. Savaime aišku, absoliučiai reikia išvengti, kad ta niekuo nepakeičiama tautos funkcija ne taptų nacionalizmu. XX amžiuje apstu tokių pavyzdžių su visomis dramatiškomis pasekmėmis. Tam pavojui įveikti kaip tik ir gali pasitarnauti patriotizmas. Patriotizmas, kaip meilė tėvynei, ir kitoms tautoms pripažįsta tokias pat teises, kokių norima savajai.
Tokias nuostatas galima rasti išs akytas naujojoje popiežiaus Jono Pauliaus II knygoje „Atmintis ir tapatybė“.