Kardinolo Etchegaray knyga apie Kinijos krikščionis
Trečiadienį, kovo 2 dieną, Romoje buvo pristatyta kardinolo Roger Etchegaray knyga
apie krikščionių gyvenimą Kinijoje. Knygos pavadinimo paantraštė skelbia, kad į tą
gyvenimą žiūrima varlės, tupinčios šulinio dugne akimis. Naujosios kardinolo Etchegaray
knygos pristatyme Mondadori leidykloje dalyvavo ir žodį tarė senatorius Giulio Andreotti,
profesorius Andrea Riccardi, šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas, dalyvavo ir pats
autorius.
Kinų patarlė sako: „Varlei, tupinčiai šulinio dugne, dangus neatrodo didelis“. Patarlė
kviečia kuklumui visus, kalbančius apie neaprėpiamus ir sudėtingus dalykus. Pasak
kardinolo, neaprėpiamas yra dangus virš Kinijos, dar labiau neaprėpiamas yra Kristus.
Žinoma, kardinolo Etchegaray horizontas yra platus ir tik jo kuklumas pasiūlė pavadinimo
paantraštėn įrašyti aliuziją į minėtą patarlę. Per pastaruosius 30 metų kardinolas
Etchegaray buvo vienas pagrindinių strategų, formuojant Vatikano politiką Kinijos
atžvilgiu, su didele diplomatine išmintimi ir žmogišku jautrumu sugebėjęs pažvelgti
į dviejų katalikų Bažnyčių Kinijoje klausimą: viena Bažnyčia „oficiali“, pripažįstama
komunistų partijos, kita - „pogrindinė“, režimo persekiojama. Kardinolas nuolankiai
ir su jumoru sako, kad jis, kaip ta varlė šulinio dugne, knygoje perteikia ką matė
ir patyrė per ilgus metus, kai teko susidurti su Kinijos krikščionimis. Kardinolas
Roger Etchegaray dar pačioje dabartinio popiežiaus pontifikato pradžioje – 1979 metais
– buvo pakviestas dirbti į Romos Kuriją ir ilgus metus ėjo popiežiškųjų tarybų - Cor
Unum bei teisingumo ir taikos pirmininko - pareigas. Popiežiaus pavedimu su taikdariškom
ir humanitarinėm misijom lankėsi ne tik Kinijoje, bet ir Irane, Irake, Mozambike,
Angoloje, Etiopijoje, Ruandoje ir kitose, vadinamosiose „karštose“ mūsų planetos vietose,
kur vyko konfliktai, kur žmonės kentė karo baisumus, neteisybes ir įvairiausius nepriteklius.
Naujoje kardinolo Etchegaray knygoje rasime pastebėjimą, jog dvi didžiosios religijos
yra giliai įleidę šaknis Kinijoje: taoizmas - tipiškai kinietiška religija ir budizmas,
importuotas iš šiaurinės Indijos, tačiau puikiai prisitaikęs prie kinietiškų sąlygų.
Konfucijaus moksle daugiau dėmesio skiriama šiam pasauliui, bet pripažįstamas ir dangus.
Šiandieninė Kinija nebe Mao, bet vis dar tebėra Lao-Tse ir Buda su savo šventyklomis
ir raštais. Šiandieninė Kinija tai „Didysis Auklėtojas“ Konfucijus, apšauktas feodalu
ir atmestas kultūrinės revoliucijos laikais, šiandien ne tik reabilituotas, bet ir
sumodernintas. Qufu miestas, kur jis gimė prieš 25 šimtmečius, pasidarė šventa vieta,
piligrimystės tikslas socialistinei visuomenei, ieškančiai taip reikalingo „moralinio
kelio“. Taigi, Kinijoje religijos beveik nebelaiko „opijumi liaudžiai“ ar „pavergtos
žmonijos atodūsiu“. Tačiau religijos integracija į valstybines struktūras siekia imperatorių
laikus ir „dangiškosios biurokratijos“ tradicijas. Kaip nebūtų paradoksalu, mūsų dienomis
ateistinis režimas nustato, kokios religijos Kinijoje oficialiai gali būti pripažįstamos
kaip tokios: taoizmas, budizmas, islamas, kata
likybė ir protestantizmas. Šių religijų atstovai – bonzos, imamai, kunigai ir pastoriai
– kasmet dalyvauja Kinijos liaudies politinėje konsultacinėje Konferencijoje, o kas
mėnesį susirenka vietiniame lygmenyje. Kardinolas Etcgegaray kviečia bent pabandyti
įsivaizduoti, kokioje kitoje pasaulio valstybėje galėtų vykti tokie susitikimai, tiesa
be jokio tarpreliginio dialogo atspalvio, bet skirti tam, kad nepriekaištingai veiktų
valdžios religinė politika.
Tuo pačiu metu religinės laisvės problema Kinijoje tebelieka visoms religijoms pagrindiniu
rūpesčiu, ypač krikščionims. Nors didžiųjų persekiojimų laikai pasibaigė, tačiau Bažnyčios
padėtis
tikrai yra nenormali
ir neatitinkanti laikmečio; per daug chaotiška, kad paprastas krikščionis suvoktų
save ir kitus tame pačiame krikščioniškame tikėjime. Vyskupams ir kunigams gręsia
pavojus pasiklysti ekleziologijos plonybėse, tuo pačiu pateisinant priešiškumą kitų
atžvilgiu. Tokiu būdu siena skirianti „oficialiuosius“ ir „pogrindininkus“ tik dar
labiau storėja ir auga.
Kardin
olas Etchegaray savo knygoje primena ne kartą visiems Kinijos katalikams adresuotus
Popiežiuas Jono Pauliaus II raginimus: „Kiekvienas turi stengis žengti link susitaikymo,
kiekvienas turi pasiaukoti – paaukoti save, savo bebaimį tikėjimo liudijimą ir silpnumus,
dabartinius kentėjimus ir sunkumus, viliantis, kad ateitis bus šviesesnė. Tikslas
atrodo labai aiškus, bet kelias vedantis į jį - tebeskendi rūke. Turime išdrįsti leistis
į kelionę pasiėmę atlaidumo žibintą ir vadovaujami Šventosios Dvasios“.
Tada, 1995 metais Maniloje, popie
žius kalbėjo apie rūką. Kardinolas Etchegaray tvirtina, kad situacija ir dabar nepasikeitusi
bei nuogastauja, kad rūkas gali pasirodyti baisesnis už tamsą.