2005-03-03 13:10:41

Kardinolo Etchegaray knyga apie Kinijos krikščionis


Trečiadienį, kovo 2 dieną, Romoje buvo pristatyta kardinolo Roger Etchegaray knyga apie krikščionių gyvenimą Kinijoje. Knygos pavadinimo paantraštė skelbia, kad į tą gyvenimą žiūrima varlės, tupinčios šulinio dugne akimis. Naujosios kardinolo Etchegaray knygos pristatyme Mondadori leidykloje dalyvavo ir žodį tarė senatorius Giulio Andreotti, profesorius Andrea Riccardi, šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas, dalyvavo ir pats autorius.
Kinų patarlė sako: „Varlei, tupinčiai šulinio dugne, dangus neatrodo didelis“. Patarlė kviečia kuklumui visus, kalbančius apie neaprėpiamus ir sudėtingus dalykus. Pasak kardinolo, neaprėpiamas yra dangus virš Kinijos, dar labiau neaprėpiamas yra Kristus. Žinoma, kardinolo Etchegaray horizontas yra platus ir tik jo kuklumas pasiūlė pavadinimo paantraštėn įrašyti aliuziją į minėtą patarlę. Per pastaruosius 30 metų kardinolas Etchegaray buvo vienas pagrindinių strategų, formuojant Vatikano politiką Kinijos atžvilgiu, su didele diplomatine išmintimi ir žmogišku jautrumu sugebėjęs pažvelgti į dviejų katalikų Bažnyčių Kinijoje klausimą: viena Bažnyčia „oficiali“, pripažįstama komunistų partijos, kita - „pogrindinė“, režimo persekiojama. Kardinolas nuolankiai ir su jumoru sako, kad jis, kaip ta varlė šulinio dugne, knygoje perteikia ką matė ir patyrė per ilgus metus, kai teko susidurti su Kinijos krikščionimis. Kardinolas Roger Etchegaray dar pačioje dabartinio popiežiaus pontifikato pradžioje – 1979 metais – buvo pakviestas dirbti į Romos Kuriją ir ilgus metus ėjo popiežiškųjų tarybų - Cor Unum bei teisingumo ir taikos pirmininko - pareigas. Popiežiaus pavedimu su taikdariškom ir humanitarinėm misijom lankėsi ne tik Kinijoje, bet ir Irane, Irake, Mozambike, Angoloje, Etiopijoje, Ruandoje ir kitose, vadinamosiose „karštose“ mūsų planetos vietose, kur vyko konfliktai, kur žmonės kentė karo baisumus, neteisybes ir įvairiausius nepriteklius.
Naujoje kardinolo Etchegaray knygoje rasime pastebėjimą, jog dvi didžiosios religijos yra giliai įleidę šaknis Kinijoje: taoizmas - tipiškai kinietiška religija ir budizmas, importuotas iš šiaurinės Indijos, tačiau puikiai prisitaikęs prie kinietiškų sąlygų. Konfucijaus moksle daugiau dėmesio skiriama šiam pasauliui, bet pripažįstamas ir dangus. Šiandieninė Kinija nebe Mao, bet vis dar tebėra Lao-Tse ir Buda su savo šventyklomis ir raštais. Šiandieninė Kinija tai „Didysis Auklėtojas“ Konfucijus, apšauktas feodalu ir atmestas kultūrinės revoliucijos laikais, šiandien ne tik reabilituotas, bet ir sumodernintas. Qufu miestas, kur jis gimė prieš 25 šimtmečius, pasidarė šventa vieta, piligrimystės tikslas socialistinei visuomenei, ieškančiai taip reikalingo „moralinio kelio“. Taigi, Kinijoje religijos beveik nebelaiko „opijumi liaudžiai“ ar „pavergtos žmonijos atodūsiu“. Tačiau religijos integracija į valstybines struktūras siekia imperatorių laikus ir „dangiškosios biurokratijos“ tradicijas. Kaip nebūtų paradoksalu, mūsų dienomis ateistinis režimas nustato, kokios religijos Kinijoje oficialiai gali būti pripažįstamos kaip tokios: taoizmas, budizmas, islamas, kata likybė ir protestantizmas. Šių religijų atstovai – bonzos, imamai, kunigai ir pastoriai – kasmet dalyvauja Kinijos liaudies politinėje konsultacinėje Konferencijoje, o kas mėnesį susirenka vietiniame lygmenyje. Kardinolas Etcgegaray kviečia bent pabandyti įsivaizduoti, kokioje kitoje pasaulio valstybėje galėtų vykti tokie susitikimai, tiesa be jokio tarpreliginio dialogo atspalvio, bet skirti tam, kad nepriekaištingai veiktų valdžios religinė politika.
Tuo pačiu metu religinės laisvės problema Kinijoje tebelieka visoms religijoms pagrindiniu rūpesčiu, ypač krikščionims. Nors didžiųjų persekiojimų laikai pasibaigė, tačiau Bažnyčios padėtis tikrai yra nenormali ir neatitinkanti laikmečio; per daug chaotiška, kad paprastas krikščionis suvoktų save ir kitus tame pačiame krikščioniškame tikėjime. Vyskupams ir kunigams gręsia pavojus pasiklysti ekleziologijos plonybėse, tuo pačiu pateisinant priešiškumą kitų atžvilgiu. Tokiu būdu siena skirianti „oficialiuosius“ ir „pogrindininkus“ tik dar labiau storėja ir auga.
Kardin olas Etchegaray savo knygoje primena ne kartą visiems Kinijos katalikams adresuotus Popiežiuas Jono Pauliaus II raginimus: „Kiekvienas turi stengis žengti link susitaikymo, kiekvienas turi pasiaukoti – paaukoti save, savo bebaimį tikėjimo liudijimą ir silpnumus, dabartinius kentėjimus ir sunkumus, viliantis, kad ateitis bus šviesesnė. Tikslas atrodo labai aiškus, bet kelias vedantis į jį - tebeskendi rūke. Turime išdrįsti leistis į kelionę pasiėmę atlaidumo žibintą ir vadovaujami Šventosios Dvasios“.
Tada, 1995 metais Maniloje, popie žius kalbėjo apie rūką. Kardinolas Etchegaray tvirtina, kad situacija ir dabar nepasikeitusi bei nuogastauja, kad rūkas gali pasirodyti baisesnis už tamsą.







All the contents on this site are copyrighted ©.