Arkivyskupas Giovanni Lajolo, Vatikano Valstybės sekretorius ryšiams su valstybėmis,
šiomis dienomis Vatikano Radijo paskelbtame pašnekesyje aptarė Vatikano palaikomus
diplomatinius santykius su pasaulio valstybėmis, Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmenį
tarptautiniu mastu, paties
Šventojo Sosto
prioritetus diplomatijoje ir dar keletą kitų įdomių temų. Siūlome pasiklausyti Vatikano
Valstybės sekretoriaus ryšiams su valstybėmis minčių.
Jono Pauliaus II pontifikato metais s
markiai išaugo valstybių, palaikančių diplomatinius santykius
su Šventuoju Sostu
skaičius – nuo 107 iki 174, neskaitant dar 17 atstovybių prie tarptautinių organizacijų.
Šiandien apaštališkasis nuncijus pirmiausiai yra Popiežiaus būvimo kurioje nors šalyje
ženklas, reiškiantis visuotinį Popiežia
u
s rūpestį, kylantį iš ano Kristaus pavesto uždavinio šv. Petrui – “ganyk mano aveles”.
Paprastai, apaštališkoji nuncijatūra atidaroma ten, kur vyriausybė, suinteresuota
palaikyti
diplomatinius santykius
su Šventuoju Sostu, to paprašo. Išaugęs valstybių skaičius, su kuriomis palaikomi
diplomatiniai santykiai taip pat reiškia, kad tarptautinėje plotmėje Popiežiaus ir
Šventojo Sosto veikla vertinama teigiamai.
Kalbėdamas apie Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmenį tarptautinėje plotmėje, apie
būtinybę didinti Jungtinių Tautų svarbą sprendžiant tarptautinius konfliktus, arkivyskupas
Lajolo pirmiausiai pastebėjo, jog tebevyksta pačios Jungtinių Tautų Organizacijos
reforma. Bandoma atnaujinti kai kurias struktūras ir Organizacijos veikimo būdą, kaip
pavyzdžiui, Saugumo Tarybos sudėties klausimas. Šių klausimų
sprendime Šventasis Sostas aktyviai nedalyvauja. Tačiau reforma apima ir Jungtinių
Tautų veikimo būdus pasauliniu mastu, siekiant taikos ir santarvės tarp tautų. Šituo
požiūriu Šventasis Sostas norėtų, kad Jungtinėms Tautoms būtų nubrėžtos aiškios veikimo
gairės, palengvinančios pirmiausiai konfliktų prevenciją, kurios leistų “humanitarinį
įsikišimą” į konfliktą, t.y. įsikišimą nukreiptą į agresoriaus nuginklavimą.
Prisimindamas epizodus, kuriais Šventojo Sosto tarpininkavimas a
r įsikišimas į kokių nors problemų spendimą leido išvengti karinių konfliktų, arkivyskupas
Lajolo pirmiausiai paminėjo popiežiaus Aleksandro VI garsų nuosprendį, kuomet jis
1493 metais nubrėžė demarkacinę liniją Atlanto vandenyne, padalijusią Portugalijos
ir Ispanijos įtakos sferas naujai atrandamoms žemėms. Tuo būdu buvo išvengta karo
tarp šių dviejų galingų karalysčių. Kitas žymus istorinis atvejis – Leono XIII tarpininkavimas
tarp Prūsijos ir Ispanijos 1885 metais, sprendžiant ginčą dėl Karolinos salų, esančių
Ramiajame vandenyne.
Labai panašus atvejis pačioje Jono Pauliaus II pontifikato pradžioje, 1978 metais
tarpininkaujant sprendžiant teritorinius ginčus tarp Argentinos ir Čilės. Abiejų valstybių
karo laivai jau buvo pasiruošę koviniams veiksmams. Tarpininkavimas baigėsi Vatikane
pasirašyta “Taikos ir draugystės sutartimi” 1984 metų lapkritį.
Deja, netrūksta atvejų, kai Šventojo Sosto pastangos taikos labui neatnešė lauktų
rezultatų. Galėtume prisiminti popiežių Benedikto XV ir Pijaus XII be
i
visos Šventojo Sosto diplomatijos pastangas, kad būtų išvengta abiejų pasaulinių karų
praeitame šimtmetyje, dar visai nedaug laiko praėjo nuo dabartinio popiežiaus pastangų
sustabdyti karą Irake. Nepaisant visko, kaip žinome, Irake kariaujama.
Kai diplomatija nutildoma, tada prabyla ginklai.
Žinoma, be tų atvejų, kai vatikaniškoji diplomatija patyrė nesėmes ar džiaugėsi pasisekimai
s
, yra ir kasdienė diplomatinė veikla, diskretiška ir siekianti sumažinti priešiškumus,
argumentuoti ir ieškoti sąlyčio taškų, glaustai tariant, padėti suprasti taikos vertę
ir siekti santarvės bei supratimo tarp konfliktuojančių šalių. Tai ir būtų diplomatijos
krikščioniškasis pašaukimas – labiau būti mažu taikos grūdu, negu energingai reikštis
didžiojoje tarptautinėje politinė
je scenoje.
2005 metai galėtų būti lemiami, kad pagaliau prasidėtų taikos procesas tiek Šventojoje
Žemėje, tiek Irake. Tų šalių žmonės patyrė daug smurto ir prievartos, aklos ir kruvinos
neapykantos. Kalbant apie Šventąją Žemę, pirmiausiai ten turėtų liautis smurto ir
teroro veiksmai. Po to turėtų prasidėti rimtas dialogas tarp Izraelio ir palestiniečių,
kur suinteresuotos pusės ne tik pateiktų savo reikalavimus ir pageidavimus, bet pasistengtų
suprasti ir kitos pusės argumentus.
Šventasis Sostas ir visa B
ažnyčia šiomis derybomis suinteresuoti dėl krikščionių likimo Šventojoje Žemėje. Nors
krikščionys ten šiandien mažuma ir dar patirianti didžiulį spaudimą palikti savo gimtąsias
vietas, tačiau jų šaknys siekia net apaštalų laikus.
Kitas Šventojo Sosto dipl
omatijos prioritetas Artimuosiuose Rytuose yra Libanas: būtina, kad ši šalis atgautų
pilną nepriklausomybę ir vėl taptų, kaip ir buvo praėjusiais amžiais, vieta, kur taikiai
ir draugiškai gyveno įvairių religijų išpažinėjai.
Nemažesnis dėmesys skiriamas ir Afrikai, ypač Didžiųjų Ežerų regionui, nors ne tik
ten politinė ir socialinė situacija žmogiškai beveik nepakeliama.
Tokie prioritetai, bet jie gali keistis, besikeičiant situacijai pasaulyje, - šitaip
šiandieninę Šventojo Sosto diplomatiją pristatė a
rkivyskupas Giovanni Lajolo, Vatikano Valstybės sekretorius ryšiams su valstybėmis.