2005-03-01 16:17:56

Apie Šventojo Sosto diplomatiją


Arkivyskupas Giovanni Lajolo, Vatikano Valstybės sekretorius ryšiams su valstybėmis, šiomis dienomis Vatikano Radijo paskelbtame pašnekesyje aptarė Vatikano palaikomus diplomatinius santykius su pasaulio valstybėmis, Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmenį tarptautiniu mastu, paties Šventojo Sosto prioritetus diplomatijoje ir dar keletą kitų įdomių temų. Siūlome pasiklausyti Vatikano Valstybės sekretoriaus ryšiams su valstybėmis minčių.
Jono Pauliaus II pontifikato metais s markiai išaugo valstybių, palaikančių diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu skaičius – nuo 107 iki 174, neskaitant dar 17 atstovybių prie tarptautinių organizacijų. Šiandien apaštališkasis nuncijus pirmiausiai yra Popiežiaus būvimo kurioje nors šalyje ženklas, reiškiantis visuotinį Popiežia u s rūpestį, kylantį iš ano Kristaus pavesto uždavinio šv. Petrui – “ganyk mano aveles”. Paprastai, apaštališkoji nuncijatūra atidaroma ten, kur vyriausybė, suinteresuota palaikyti diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu, to paprašo. Išaugęs valstybių skaičius, su kuriomis palaikomi diplomatiniai santykiai taip pat reiškia, kad tarptautinėje plotmėje Popiežiaus ir Šventojo Sosto veikla vertinama teigiamai.
Kalbėdamas apie Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmenį tarptautinėje plotmėje, apie būtinybę didinti Jungtinių Tautų svarbą sprendžiant tarptautinius konfliktus, arkivyskupas Lajolo pirmiausiai pastebėjo, jog tebevyksta pačios Jungtinių Tautų Organizacijos reforma. Bandoma atnaujinti kai kurias struktūras ir Organizacijos veikimo būdą, kaip pavyzdžiui, Saugumo Tarybos sudėties klausimas. Šių klausimų sprendime Šventasis Sostas aktyviai nedalyvauja. Tačiau reforma apima ir Jungtinių Tautų veikimo būdus pasauliniu mastu, siekiant taikos ir santarvės tarp tautų. Šituo požiūriu Šventasis Sostas norėtų, kad Jungtinėms Tautoms būtų nubrėžtos aiškios veikimo gairės, palengvinančios pirmiausiai konfliktų prevenciją, kurios leistų “humanitarinį įsikišimą” į konfliktą, t.y. įsikišimą nukreiptą į agresoriaus nuginklavimą.
Prisimindamas epizodus, kuriais Šventojo Sosto tarpininkavimas a r įsikišimas į kokių nors problemų spendimą leido išvengti karinių konfliktų, arkivyskupas Lajolo pirmiausiai paminėjo popiežiaus Aleksandro VI garsų nuosprendį, kuomet jis 1493 metais nubrėžė demarkacinę liniją Atlanto vandenyne, padalijusią Portugalijos ir Ispanijos įtakos sferas naujai atrandamoms žemėms. Tuo būdu buvo išvengta karo tarp šių dviejų galingų karalysčių. Kitas žymus istorinis atvejis – Leono XIII tarpininkavimas tarp Prūsijos ir Ispanijos 1885 metais, sprendžiant ginčą dėl Karolinos salų, esančių Ramiajame vandenyne. Labai panašus atvejis pačioje Jono Pauliaus II pontifikato pradžioje, 1978 metais tarpininkaujant sprendžiant teritorinius ginčus tarp Argentinos ir Čilės. Abiejų valstybių karo laivai jau buvo pasiruošę koviniams veiksmams. Tarpininkavimas baigėsi Vatikane pasirašyta “Taikos ir draugystės sutartimi” 1984 metų lapkritį.
Deja, netrūksta atvejų, kai Šventojo Sosto pastangos taikos labui neatnešė lauktų rezultatų. Galėtume prisiminti popiežių Benedikto XV ir Pijaus XII be i visos Šventojo Sosto diplomatijos pastangas, kad būtų išvengta abiejų pasaulinių karų praeitame šimtmetyje, dar visai nedaug laiko praėjo nuo dabartinio popiežiaus pastangų sustabdyti karą Irake. Nepaisant visko, kaip žinome, Irake kariaujama. Kai diplomatija nutildoma, tada prabyla ginklai.
Žinoma, be tų atvejų, kai vatikaniškoji diplomatija patyrė nesėmes ar džiaugėsi pasisekimai s , yra ir kasdienė diplomatinė veikla, diskretiška ir siekianti sumažinti priešiškumus, argumentuoti ir ieškoti sąlyčio taškų, glaustai tariant, padėti suprasti taikos vertę ir siekti santarvės bei supratimo tarp konfliktuojančių šalių. Tai ir būtų diplomatijos krikščioniškasis pašaukimas – labiau būti mažu taikos grūdu, negu energingai reikštis didžiojoje tarptautinėje politinė je scenoje.
2005 metai galėtų būti lemiami, kad pagaliau prasidėtų taikos procesas tiek Šventojoje Žemėje, tiek Irake. Tų šalių žmonės patyrė daug smurto ir prievartos, aklos ir kruvinos neapykantos. Kalbant apie Šventąją Žemę, pirmiausiai ten turėtų liautis smurto ir teroro veiksmai. Po to turėtų prasidėti rimtas dialogas tarp Izraelio ir palestiniečių, kur suinteresuotos pusės ne tik pateiktų savo reikalavimus ir pageidavimus, bet pasistengtų suprasti ir kitos pusės argumentus. Šventasis Sostas ir visa B ažnyčia šiomis derybomis suinteresuoti dėl krikščionių likimo Šventojoje Žemėje. Nors krikščionys ten šiandien mažuma ir dar patirianti didžiulį spaudimą palikti savo gimtąsias vietas, tačiau jų šaknys siekia net apaštalų laikus.
Kitas Šventojo Sosto dipl omatijos prioritetas Artimuosiuose Rytuose yra Libanas: būtina, kad ši šalis atgautų pilną nepriklausomybę ir vėl taptų, kaip ir buvo praėjusiais amžiais, vieta, kur taikiai ir draugiškai gyveno įvairių religijų išpažinėjai. Nemažesnis dėmesys skiriamas ir Afrikai, ypač Didžiųjų Ežerų regionui, nors ne tik ten politinė ir socialinė situacija žmogiškai beveik nepakeliama.
Tokie prioritetai, bet jie gali keistis, besikeičiant situacijai pasaulyje, - šitaip šiandieninę Šventojo Sosto diplomatiją pristatė a rkivyskupas Giovanni Lajolo, Vatikano Valstybės sekretorius ryšiams su valstybėmis.







All the contents on this site are copyrighted ©.