Pristatyta Popiežiškosios gyvybės akademijos asamblėjos programa.

Ateinančią savaitę, nuo pirmadienio iki trečiadienio, vasario 21- 23 dienomis, Vatikane vyks Popiežiškosios gyvybės akademijos plenarinė asamblėja, tema: „Gyvenimo kokybė ir sveikatos etika“, kurioje bus kalbama apie „gyvenimo kokybės“ ir „sveikatos“ terminų kaitą sekuliarizacijos įtakoje. Ketvirtadienio rytą Vatikano spaudos salėje susirinkusiems tarptautinės žiniasklaidos atstovams būsimos konferencijos programą pristatė naujasis, prieš kelias savaites paskirtas Popiežiškosios gyvybės akademijos pir mininkas vyskupas Elio Sgreccia su dviem savo bendradarbiais.

Sveikata yra viena brangiausių žmogaus vertybių, tačiau jos negalima paversti absoliučia, bet kuria kaina siektina vertybe. Pastaraisiais dešimtmečiais vykęs visuomenės gyvenimo sekuliarizacijos procesas gerokai paveikė ir sveikatos, bei gyvenimo kokybės sampratas. Jei, viena vertus, medicinos pažanga leidžia garantuoti aukštą sveikatos apsaugos lygį, tai, antra vertus, drauge susiformavo ir sveikatos bet kuria kaina mitas, kuris nuvertina sergančio žmogaus ar invalido orumą, pateisina nesiskaitymą su silpnu, savęs apginti nepajėgiančiu žmogumi. Jei fizinę, psichinę sveikatą ir socialinį gerbūvį paverčiame absoliučia vertybe, tokia pačia ar net svarbesne už gyvybę, tuomet savaime kyla pavojus siekiant vienų žmonių gerovės, negerbti kitų žmonių teisių. Tokiu būdu susiformuoja „nepilnaverčio, nekokybiško gyvenimo“ sampratos, nuo kurių tik vienas žingsnis iki eutanazijos ir eugenikos pateisinimo. Šitokia s veikatos sampratos sekuliarizacija vyksta kartu su bendrąja visuomenės gyvenimo sekuliarizacija ir hedonistinių nuostatų įsivyravimu.

Šiandien jau matome tokio hedonistiško ir egoistiško požiūrio į sveikatą rezultatus: į invalidus, į nepagydomus ligonius žiūrima kaip į visuomenės naštą ; ramiai pateisinamas abortas , kaip nereikalingų, kitiems trukdančių gyvybių eliminavimas; eutanazijai norima suteikti garbingo pasitraukimo iš gyventi neverto gyvenimo rangą.

Visa tai yra pražūtingos sekuliarizacijos pasekmės. To nebūtų, jei gyvybę suprastume kaip dovaną, jei į žmogaus kūną žiūrėtume kaip į dvasios buveinę, jei sugebėtume užjausti kenčiantį, jam padėti, o ne jo šalintis. Krikščionybei sveikata yra labai svarbi vertybė, tačiau dar svarbesnė yra gyvybė, kiekvieno, taip pat ir sergančio, žmogaus asmens orumas.