Mirė sesuo Liucija, Fatimoje regėjusi Mariją.

Sekmadienį, vasario 13-ąją, sulaukusi 97 metų amžiaus Portugalijoje mirė sesuo Liucija Dos Santos – kuri 1917 metais, kartu su dviem kitais vaikais – Jacinta ir Pranciškumi Marto, regėjo Fatimoje apsireiškusią Mergelę Mariją.

Liucija buvo vyriausia iš trijų vaikų 1917 susitikusių su Fatimoje apsireiškusia Švenčiausiąja Mergele. Liucijai tada buvo 10 metų; Pranciškui – 9; Jacintai – 7. Trys vaikai Fatimoje ganė avis. 1917-ųjų gegužės 13-ąją, kaip kiekvieną dieną, visi trys kartu sukalbėję Rožinio dalį, apie vidudienį pamatė akinančią šviesą. Iš pradžių vaikai pamanė, kad tai žaibas. Bet šviesa negeso ir, staiga, joje pasirodė moteris spindinčiais baltais rūbais su rožančiumi rankoje. Švenčiausioji Mergelė vaikams sakė, kad jei žmonija neatsivers, ją ištiks didelės nelaimės; ragino kalbėti Rožinį, melstis už taiką ir už nusidėjėlių atsivertimą. 1917 metų gegužės 13-ąją įvykusio pirmojo apsireiškimo metu, Marija paprašė vaikų grįžti į tą pačią vietą po mėnesio. Birželio 13-ąją vaikai vėl susitiko su Marija. Apsireiškimas vėl pasikartojo liepos 13-ąją. Per tą laiką gana plačiai pasklido garsas apie Marijos apsireiškimus. Vaikų pasakojimai apie jų regėtą moterį skaisčiai spindinčiais rūbais suerzino vietos valdžią. Artimiausio miesto meras įsakė vaikus suimti ir bandė įtikinėti, kad Marijos apsireiškimų istorija tai tik nepilnamečių prasimanymai. Trys piemenėliai negalėjo susitikti su Marija sutartu laiku rugpjūčio 13-ąją, nes buvo įkalinti. Tačiau vos atgavusiems laisvę trims vaikams Marija apsireiškė rugpjūčio 19 dieną. Paskui – rugsėjo 13-ąją ir, galiausiai, paskutinis apsireiškimas įvyko spalio 13-ąją. Garsas apie apsireiškimus buvo pasklidęs jau toli už Portugalijos ribų. 1917 metų spalio 13-ąją į Fatimą susirinko apie 70 tūkstančių tikinčiųjų ir smalsuolių. Tą dieną Marija vaikams pasakė, kad ji yra Šventojo Rožančiaus karalienė ir ragino karštai melstis už žmonijos išsigelbėjimą.

Trys vaikai, savo nepaprastą religinę patirtį išgyveno vaikiškai, bet tai nereiškia, kad dėl to jai stokotų rimtumo ir autentiš kumo. Du iš trijų Mariją regėjusių vaikų greit mirė: Pranci š kus – 1919 metais, Jacinta – 1920-aisiais. Vyriausioji, Liucija, sulaukusi 18 metų stojo į vienuolyną. Pirmiausiai pas daratietes, o 1948 metais Liucija perėjo pas karmelites. Visą pastarąjį laikotarpį iki pat mirties šį sekmadienį, vasario 13-ąją, sesuo Liucija gyveno Coimbros karmelyje.

Dutūkstantųjų Šventųjų metų gegužės 13 dieną lankydamasis Fatimoje popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintaisiais Jacintą ir Pranciškų Marto – du portugalų vaikus, kurie, kartu su savo giminaite Liucija 1917 metais regėjo jiems apsireiškusią Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Šv. Tėvas tam vizitui ir Fatimos piemenėlių beatifikacijai parinko gegužės 13-ąją dėl to, kad kaip tik tą dieną sukako 83 metai nuo pirmojo Marijos apsireiškimo Fatimoje. Gegužės 13-oji svarbi ir dėl kitos sukakties: 1981-ųjų gegužės 13-ąją, Šv. Petro aikštėje, bendrosios audiencijos metu, turkų teroristas Ali Acga šovė į Popiežių. Šv. Tėvas buvo sunkiai sužeistas, bet greit pagijo. Jonas Paulius II įsi t ikinęs, kad jam gyvybę išgelbėjo Fatimoje apsireiškusi Mergelė Marija. Kitais metais po pasikėsinimo, 1982-ųjų gegužės 13-ąją, jis nuvyko į Fatimą padėkoti Marijai ir šventovės lobynui paliko iš jo kūno chirurgų išimtą aštuonių milimetrų skersmens švininę kulką.
Aš šlovinu tave, Tėve, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams,- šiais paties Kristaus žodžiai s popiežius Jonas Paulius II 2000 metų gegužės 13-ąją kalbėjo apie didžiąją Dievo meilės ir gailestingumo žinią paskelbtą pasauliui per tris mažus Portugalijos vaikus.

Apreiškimo Jonui knygoje minima Moteris, apsisiautusi saule, atėjo pas mažus vaikus ir paragino juos save aukoti kaip permaldavimo auką, kaip ženklą, vedantį į atsivertimą. Žinome, kad danguje pasirodė ir kitas ženklas: milžiniškas slibinas, kuris savo uodega nušlavė trečdalį žvaigždžių. Šie bibliniai ženklai ir palaimintaisiais paskelbtų vaikų liudijimas dar kartą mums byloja, kad žmogus, atsisakęs Dievo tampa pavojingas sau pačiam ir kitiems žmonėms. Kiek daug baisybių teko išgyventi dvidešimtajame amžiuje: karų, koncentracijos stovyklų ir gulagų,- kalbėjo popiežius Jonas Paulius II skelbdamas palaimintaisiais Mergelę Mariją Fatimoje regėjusius vaikus - Jacintą ir Pranciškų. Praeitų dešimtmečių patirtis ir dabartinio pasaulio sunkumai turi pažadinti žmoniją. Turime įsiklausyti į Fatimos vaikų liudijimą ir gyventi pagal Dievo, o ne pagal slibino taisykle s.
Tą dieną, 2000-ųjų gegužės 13-ąją, prieš beatifikacijos Mišias, Fatimos bazilikos zakristijoje Jonas Paulius II susitiko su trečiąja regėtoja - seserimi Liucija. Prieš 2000 metais įvykusį susitikimą, seserį Liuciją Popiežius buvo susitikęs du kitus kartus – 1982 ir 1991 metais, o 1967 metais su ja buvo taip pat susitikęs popiežius Paulius VI.

Sekmadienį mirusi sesuo Liucija, gyvendama klauzūros vienuolyne užrašė 1917 metais vykusių apsireiškimų metu girdėtus Mergelės Marijos žodžius. Tai vadinamosios trys Fatimos paslaptys, kurių ypač trečioji, ilgai neatskleista, buvo žiniasklaidos labai išpūsta ir netgi apaugusi legendomis. Pirmosios dvi paslaptys buvo atskleistos anksčiau – Marija Fatimoje piemenėliams kalbėjo apie didžiąsias pasaulio nelaimes, kurių priežastis – nuodėmė. Ir iš tiesų, dvidešimtajame amžiuje žmonijai teko išgyventi neregėto masto kataklizmus. Trečioji paslaptis iki pat 200 0 metų nebuvo atskleista. Ją žinojo tik sesuo Liucija, Popiežius ir Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas. Tačiau, kaip tuo metu aiškino Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Joseph Ratzinger, paslaptį atskleidus smalsuoliai tikriausiai nusiviltų. Nebuvo slepiama nieko sensacingo, jokių būsimų pasaulinių sukrėtimų. Marija stengiasi vesti ˛mones prie savo S ūnaus. Čia ir glūdi visa paslapties esmė. 2000 metais, tuoj pat po dviejų piemenėlių beatifikacijos , popie˛ius Jonas Paulius II nusprendė atsklei sti ir lig tol neviešintą sesers Liucijos užrašytų regėjimų dalį. Sesers Liucijos aprašytas ragėjimas nėra koks nors oficialus dokumentas, nereikalaujama juo tikėti, tačiau tam tikri dalykai skamba kaip stulbinančiai autentiška pranašystė.

Sesuo Liucija rašė:

„ Matėme Švenčiausiąją Mergelę ir, šalia jos, kiek aukščiau, angelą, kairėje rankoje laikantį ugnies kalaviją, kuris, atrodė, greit padegs visą pasaulį. Tačiau liepsnos geso nuo spindėjimo, sklindančio iš Mergelės Marijos dešinės rankos. Angelas dešine ranka parodė į žemę ir garsiai tarė: atgaila, atgaila, atgaila! Matėme vyskupą, dėvintį baltais rūbais. Supratome, kad tas vyskupas - tai Šventasis Tėvas. Drauge su juo ir kiti vyskupai, kunigai, vienuolės ir vienuoliai kopė į statų kalną, kurio viršūnėje buvo kryžius, suręstas iš netašytų ąžuolinių rąstų su žieve. Prieš kopdamas į kalną, Šventasis Tėvas, visas drebantis ir svyruojantis, slegiamas skausmo ir kančios, ėjo per pusiau sugriautą didelį miestą ir meldėsi už sielas mirusiųjų, kurių lavonai gulėjo pakelėje. Užkopęs ant kalno jis parpuolė ant kelių prie to didelio kryžiaus ir jį nužudė būrys kareivių, kurie šaudė kulkomis ir strėlėmis. Lygiai taip buvo nužudyti ir vyskupai, kunigai, vienuoliai ir daug pasauliečių, įvairių luomų ir skirtingos kilmės vyrų ir moterų. Prie kryžiaus buvo du angelai, kurie į stiklinius indus sėmė kankinių kraują ir juo šlakstė prie Dievo besiartinančias sielas “.

Apsireiškimai nėra dalis oficialaus Bažnyčios saugomo iš Kristaus gauto tikėjimo paveldo, privalomo kiekvienam krikščioniui. Tačiau šiuo atveju neįmanoma nematyti stulbinančių sutapimų, kurie sieja Fatimos apsireiškimus, dvidešimtojo amžiaus krikščionių persekiojimus, taip pat ir pasikėsinimą į Popiežiaus gyvybę.
Sesuo Liucija visą savo gana ilgą gyvenimo praleido besimelsdama klauzūrinio vienuolyno tyloje. O kai prieš keletą metų, Portugalijos katalikų radijo koresponden tui, išimties tvarka, buvo leista paimti iš jos interviu, ji labai paprastais žodžiais pakartojo Fatimos apsireiškimų žinią: „ Stenkitės būti ištikimi Dievui ir dėkokite jam už visas malones, kurias per Mergelę Mariją, jis suteikė Portugalijai ir visam pasa uliui!“