Popiežiaus laiškas prancūzams apie pasaulietiškumą.

Šiemet sukanka 100 metų nuo įstatymo, kuriuo Prancūzijoje buvo atskirta Bažnyčia ir valstybė, paskelbimo. Šia proga, popiežius Jonas Paulius II parašė laišką Prancūzijos vyskupams, kuriame ragina šalies katalikus, gerbiant valstybės pasaulietiškumo principą, aktyviai liudyti Evangelijos vertybes.

Popiežius primena, kad valstybės pasaulietiškumą skelbiančio įstatymo priėmimas Prancūzijos katalikams buvo skaudus įvykis. Tačiau dabar, iš laiko perspektyvos žiūrėdami į pilietinės visuomenės ir tikinčiųjų bendruomenės santykių raidą, ypač prisim enant Vatikano II Susirinkimo skelbtas nuostatas apie visuomenės ir Bažnyčios santykius, matome, jog pasaulietinės ir religinės sferų atskyrimas yra naudingas ir kad tokį atskyrimą skelbia taip pat ir Bažnyčios socialinė doktrina. Valstybinių institucijų ir Bažnyčios galių bei kompetencijų aiškus apibrėžimas ir atskyrimas atspindi Kristaus reikalavimą atiduoti Dievui kas yra Dievo, o ciesoriui – kas ciesoriaus. Tačiau šis pasaulietinės ir religinės sferų atskyrimas nepaneigia Bažnyčios pareigos rūpintis visų žmonių gerove bei skatinti tikinčiųjų aktyvaus darbo visos visuomenės labui. Popiežiaus laiške paminėt o s pavardės keliolikos garsiųjų prancūzų, kurie būdami uolūs katalikai, paliko gilų pėdsaką Prancūzijos meno, literatūros ir mokslo istorijoje. Popiežiaus paminėti kultūros , mokslo ir politikos veikėjai taip pat paliko ženklų pėdsaką visos Europos dvidešimtojo amžiaus istorijoje ir reikšmingai prisidėjo prie šiandien rezultatus duodančio Europos kultūrinės ir politinės integracijos proceso.

Krikščionybė buvo ir yra kultūrinio ir socialinio dinamizmo šaltinis. Gerbdami valstybinių ir pilietinių institucijų pasaulietiškumą, Prancūzijos katalikai ir toliau teneša krikščioniškas vertybes į savo šalies visuomenės gyvenimą, teugdo autentišką humanizmą ir tekuria žmogaus vertą ir žmogų gerbiančią pažangą.

Dabartinėje visuomenė je vis akivaizd˛iau juntama v ertybių krizė ir vilties praradimas. Dėl to, tikintieji privalo drąsiau dalyvauti viešuose debatuose svarbiomis visuomenės gyvenimo temomis. Turi būti girdimas krikščionybės skelbiamas reikalavimas gerbti žmogaus asmens orumą, ginti pagrindines žmogaus teises, tausoti gamtą. Taip pat ir valstybė, nors būdama neutrali tikėjimo klausimais, turi gerbti žmonių religinius įsitikinimus. Negalima tikėjimo stumti lauk iš visuomenės gyvenimo, nes užguitas, į pakraštį nuvarytas ž mogaus religingumas neretai virsta sek tantiškumu, pavojingu valstybės autonomijai, kurią Prancūzija taip labai brangina.

Pasaulietiškumas,- rašo Popiežius,- negali būti suprantamas kaip tikinčiųjų ir netikinčiųjų konflikto priežastis, bet priešingai – jis turi būti suprantamas kaip erdvė konstruktyviam dialogui, besivadovaujant laisvės, lygybės ir brolybės vertybėmis, kurias prancūzų tauta labai brangina ir kuriomis pagrįstai didžiuojasi.