Bažnyčia pritaria organų persodinimui, bet reikalauja besąlygiškai gerbti kiekvieno žmogaus orumą.

Ketvirtadienį ir penktadienį Vatikane vyksta Popiežiškosios mokslų akademijos surengtas ekspertų grupės pasitarimas, skirtas organų persodinimo klausimams ir žmogaus mirties nustatymo kriterijams. Bažnyčia, kaip žinoma, pritaria organų donorystei ir ją skatina, tačiau tuo pat metu reikalauja, kad būtų maksimaliai gerbiamas žmogaus asmens orumas. Tai nėra nauja Bažnyčios pozicija. Jį buvo suformuluota jau popiežiaus Pijaus XII laikais, tai yra tuo metu, kai medicina pradėjo plačiau domėtis organų perso dinimu, kai, vykstant medicinos pa˛angai, orga nų persodinimas pradėjo būti įmanomas.

Vatikane vykstančio specialistų pasitarimo dalyviams buvo perduotas popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas, kuriame Šv. Tėvas primenama Bažnyčios pozicija šiuo klausimu.
Ba žnyčia pritaria neatlyginamam mirusio žmogaus organų dovanojimui kitam žmogui, kurį organų persodinimas gali išgelbėti nuo mirties. Skatindama organų donorystę kaip artimo meilės liudijimą, Bažnyčia reikalauja, kad būtų beatodairiškai gerbiamas ir organus dovanojančiojo, ir priimančiojo orumas. Šiame kontekste pats svarbiausias dalykas yra mirties momento nustatymas. Krikščionybė mirtį supranta kaip žmogaus sielos ir kūno vienybės nutraukimo momentą, kaip kūniškos ir dvasinės žmogaus asmens vienybės pabaigą. Jei šitaip formuluojame žmogaus gyvybės pabaigą, tai savaime suprantame, kad jai nustatyti netinka empiriniai metodai. Tačiau ontologinį mirties momentą išoriškai lydi ir empiriniai ženklai, kuriuos nustatyti turi ne kas kitas, o tik mokslas. Dėl to ir organų persodinimo srityje labai svarbu, kad būtų labai griežtai suformuluoti žmogaus asmens mirties nustatymo kriterijai. Jei nebūtų visuotinai pripažįstamų griežtų normų, tuomet ir organų donorytės srityje nebūtų tikrumo, jog nėra palikta vietos piktnaudžiavimams, vienų žmonių teisių kėlimo aukščiu kitų.

Kai kalbama apie žmogaus gyvybę ir mirtį, Bažnyčia nepretenduoja medicinai primesti kokią nors savąją viziją, Bažnyčia tik primena, jog Dievas, o ne žmogus, yra gyvybės ir mirties Viešpats, jog Dievas, kuris gyvybę sukūrė, yra gyvybės savininkas ir šeimininkas. Žmogus yra gyvybės tarnas. Medicin os kilnumas priklauso nuo to kaip ji tarnauja gyvybei.