Sekmadien į paminėta p asaulinė kovos su raupsų liga diena

Kiekvieną paskutinį sausio mėnesio sekmadienį minima Pasaulinė kovos su raupsų liga diena. Kaip minėjome, vakar vidudienio maldos proga ir Šv. Tėvas prisiminė šia liga sergančiuosius, ypač vaikus. Pasaulinės kovos su raupsų liga dienos tikslas – skatinti ž monių solidarumą, nes raupsų liga šiandien yra visiškai pagydoma, o vis dėlto, dėl pasaulio gyventojų solidarumo stokos, milijonai trečiojo pasaulio gyventojų vis dar serga raupsais. Pasaulinio masto raupsuotųjų paminėjimą 1954 metais įsteigė gydytojas ir misijonierius Raul Follerau. Pasak jo, raupsų liga išnyks tik tada, kai išnyks žmonių skirstymas į sočius ir badaujančius. Pavyzdžiui, Europoje raupsų liga išnyko jau šio šimtmečio pradžioje, nors vaistai nuo ra u psų buvo išrasti tik 1940 metais. O tai reiškia, kad raupsų problema nepriklauso tik medicinos sričiai. Europoje raupsai išnyko gerėjant žmonių gyvenimo sąlygoms.
Šiemetinei pasaulinei kovos su raupsų liga dienai parašytame laiške popiežiškosios sveikatos apsaugos sielovados Tarybos pirmininkas kardinolas Javier Lozano Barragan pabrėžė, kad situacija visame pasaulyje pastaraisiais metais žymiai pagerėjo. Pirmiausiai jau yra pakankamai medikamentų raupsais sergantiems ligoniams. Prieš 50 metų vaistų raupsams gydyti apskritai nebuvo, o prieš keliolika metų gal kiek daugiau nei 10% ligonių galėjo gauti tinkamą gydymą ir vaistus. Dabar sergantieji raupsais gali gauti nemokamai visus reikalingus vaistus. Tačiau dar nemažai problemų iškyla dėl kvalifikuoto medicinos personalo trūkumo.
Prieš keliolika metų, kol į kovą su raupsais nebuvo įsijungę vyriausybės, tik misionieriai ir kai kurios specializuotos nevyriausybinės organizacijos rūpinosi raupsuotaisiais. Tačiau dar ir šiandien jie nepaprastai reikalingi, nes kai kuriose valstybėse vėl grįžta raupsų grėsmė.
Kardinolas Lozano Barragan savo laiške kvietė visą Bažnyčią leisti pajusti savo artumą visiems misionieriams ir savanoriams, kurie visu savo gyvenimu liudija, jog mūsų brolių raupsuotųjų ligos subjaurotuose kūnuose kenčia pats Kristus. Galiausiai kardinolas citavo Šventojo Tėvo apaštališkąjį laišką Didžiojo 2000 metų jubiliejaus pabaigos proga, kur pabrėžiama, jog “ Mūsų laikais tikrai daug vargo, reikalaujančio iš krikščionių jautraus atsako. Mūsų pasaulis įžengia į naują tūkstantmetį, kupiną ekonominės, kultūrinės, technologinės plėtros prieštaravimų; tokia plėtra teikia milžiniškų galimybių keliems privilegijuotiesiems, tačiau sykiu milijonus žmonių ne tik palieka pažangos nuošalėje, bet ir priverčia gyventi sąlygomis, nė iš tolo neprilygstančiomis toms, kurios bent minimaliai atitiktų žmogaus orumą. Juk mūsų laikais nebeturėtų būti žmonių, mirštančių iš bado, pasmerktų neraštingumui, neturinčių elementariausios medicininės priežiūros nei jokio stogo virš galvos. Viso to akivaizdoje krikščionis turi mokėti išpažinti tikėjimą į Kristų, išgirsdamas jo balsą, šaukiantį iš to skurdo pasaulio. Tai reiškia tęsti artimo meilės tradiciją, kuri per praėjusius du tūkstančius metų reiškėsi daugybe formų, bet šiandien turi būti dar išradingesnė. Dabar yra naujo „meilės išradingumo” metas – meilės, kuri skleistųsi ne tik kaip veiksminga pagalba, bet ir kaip gebėjimas tapti tokiu artimu kenčiančiajam, taip su juo solidarizuotis, kad pagalbos mostas būtų suprantamas ne kaip žeminanti išmalda, bet kaip broliškas dalijim asis.
To siekdami turime laiduoti, kad vargšai kiekvienoje krikščionių bendruomenėje jaustųsi kaip namie. Darbų meilė suteikia žodžių meilei neprilygstamos jėgos ”.
Medicinos enciklopedijoje randamas raupsų aprašymas nurodo, jog raupsai (lot. lepra) – lėtinė infekcinė, mažai užkrečiama liga, kuriai būdingas odos, matomų gleivinių, periferinės nervų sistemos ir vidaus organų pažeidimas. Raupsus sukelia parazituojantis tik ląstelės viduje, mikrobas Mycobacterium leprae. Infekcijos sukėlėju užsikrečiama tik glaudaus ir ilgo kontakto su sergančiu žmogumi metu. Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių praeina keletas metų. Veido, galūnių odoje atsiranda tamsiai raudonos, be aiškių ribų, dėmės, sustandėjimai, mazgeliai. Iškrenta antakių ir blakstienų plaukai, sustorėja ausų speneliai, deformuojasi nosis. Burnos, nosies gleivinėje atsiranda opų, balsas būna prikimęs, ligonis ima dūsti. Pažeidžiami nervai, kaulai, sutrinka regėjimas, net iki aklumo, padidėja limfmazgiai. Sergančiojo veidas tampa panašus į liūto snukį.
Kitam ligos tipui būdingos raudonos ar blyškios dėmės, kurių centrinė dalis plokščia, su sumažėjusia pigmentacija. Pažeidimo židinyje oda tampa nejautri, neprakaituoja, iškrenta plaukai. Liga lėtinė, todėl tęsiasi ilgus metus, kartais paūmėja. Ankstyvas ir nuolatinis gydymas palengvina ligos eigą, retina paūmėjimus, mažina komplikacijų išsivystymo tikimybę.
Remiantis pasaulinės sveikatos apsaugos Organizacijos šių metų pradžiai turimais statistiniais duomenimis, 2003 metais pasaulyje buvo užregistruoti apie 514 tūkstančių naujų raupsų ligos atvejų, tame tarpe nemažai vaikų susirgimų raupsais. Iš visų susirgusiųjų, apie 250 tūkstančių visam likusiam gyvenimui liks invalidais.
Parėjusių metų statistika rodo, kad raupsų ligos dar nepavyko nugalėti Angolo je, Brazilijoje, Centrinėje Afrikos Respublikoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Indijoje, Madagaskare, Mozambike, Nepale ir Tanzanijoje. Būtent Šiose 8 šalyse buvo užregistruota absoliuti dauguma naujų susirgimų raupsais – apie 500 tūkstančių, o vaikai sudarė apie 12% visų susirgusiųjų skaičiaus.
Šiuo metu visame pasaulyje raupsuotųjų dalią stengiasi palengvinti daugelis misionieriškų vienuolinių ordinų ir kongregacijų. Šv. Kamiliaus vienuoliai kunigai mionieriai ligoniais rūpinasi Benine, Indijoje, Brazilijoje, Madagaskare ir Burkina Faso. Tiek vyrų, tiek moterų vienuolijos, priklausančios komboniečių šeimai, raupsuotiesiems tarnauja Egipte, Centrinėje Afrikoje, Ugandoje, Konge ir Mozambike. Seserys pranciškonės šioje srityje darbuojasi Ganoje, Argen tinoje ir Indijoje.
Misionieriai, dirbantys raupsuotųjų tarpe sako, kad raupsuotieji yra tarsi statytojų atmestas kertinis akmuo, jie yra Kristus kančios paveikslas, tebekenčiantys ir trečiajame krikščionybės tūkstantmetyje . Gyventi kartu su jais - didžiul ė gyvenimo pamoka. N ors šiandien raupsai gali būti išgydyti, visuomenė ir toliau vengia šia liga sergančiųjų pirmiausiai todėl, kad ligos subjaurotas žmogaus kūnas primena mirtį. Raupsuotieji yra tarsi pranašai, kalbantys apie mūsų ateitį. Bet jei gyvename apimti mirties baimės, tada nesugebame pasidžiaugti tais gyvenimo metais, kurie mums duoti.