Dialogo tarp katalikų ir žydų diena

Kaip savo žodyje prieš "Viešpaties Angelas" maldą sekmadienį primin ė Šventasis Tėvas, sausio 17 dieną, pirma dienį, maldos už krikščionių vienybę aštuondienio išvakarėse, katalikai Italijoje jau šeš ioliktą kartą minės dialogo tarp katalikų ir žydų dieną. Šiemet šios dienos paminėjimui parinkta tema: "Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa širdimi... mylėsi savo artimą kaip save patį " pagal Pakartotojo Įstatymo knygos 6 skyriaus 4-5 eilutes ir Kunigų knygos 19 skyriaus 18 eilutę. Nuo praeitų metų katalikai nebe vieni min i šią dieną: Milano krikščioniškų Bažnyčių taryba nutarė, kad prie katalikų prisideda ir kitų konfesijų krikščionys, kad būtų giliau pažįstamas žydų tautos dvasinis paveldas ir puoselėjama krikščioniškoji savimonė dėl Kristaus Bažnyčios neatsiejamo ryšio su Izraelio tauta. Ir nors žydų ir krikščionių religinė tapatybė šiandien yra skirtinga, jie gali vis giliau įsisąmoninti, kad yra pašaukti liudyti to paties Dievo Vardą bei skleisti žinią apie Jo ištikimą meilę bei visuotinį pašaukimą į išganymą, kad ta žinia taptų visos žmonijos paveldu. Krikščionys ir žydai taip pat gali bendradarbiauti etinėje plotmėje: ne tik rūpindamiesi Dievo leistos tvarinijos apsauga, bet ir teisingumo bei taikos kūrimu ir įtvirtinimu tarp tautų, bendruomenių ir atskirų žmonių. Krikščionys, pripažindami Izraelio pirmagimystę ir klausydamiesi Vieno Dievo Žodžio, tuo pat metu turi gebėti paliudyti ir to paties Dievo meilę, pasireiškusią per Jėzų, Jo Sūnų, kurį Šventojoje Dvasioje kartu su apaštalais skelbiame esant Kristumi.
* * *
Dabartinio katalikų dialogo su žydais pagrindai buvo padėti Vatikano II-jame Susirinkime, paskelbus Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaraciją "Nostra Aetate". Joje rašoma: "Kristaus Bažnyčia pripažįsta, kad pagal Dievo išganomąjį slėpinį jos tikėjimo ir išrinkimo pradmenys aptinkami jau patriarchuose, Mozėje ir pranašuose. Ji išpažįsta, kad visi Kristaus tikintieji, tikėjimu būdami Abraomo vaikai, buvo įtraukti į to patriarcho pašaukimą, o išrinktosios tautos išėjimas iš vergijos žemės mistiniu būdu iš anksto ženklino Bažnyčios išganymą. Todėl Bažnyčia negali pamiršti, jog per tą tautą, su kuria Dievas iš savo neapsakomo gailestingumo teikėsi sudaryti Senąją Sandorą, ji yra gavusi Senojo Testamento apreiškimą ir maitinama gerojo alyvmedžio šaknų, į kurių kamieną įskiepytos pagonių laukinio alyvmedžio šakos. Juk Bažnyčia tiki, kad Kristus, mūsų Taika, savo kryžiumi sutaikino žydus ir pagonis ir iš abiejų savyje padarė viena. Be to, Bažnyčia, atmesdama visus bet kokių žmonių persekiojimus, atmindama savo bendrą su žydais paveldą ir vadovaudamasi ne politiniais motyvais, o evangeline meile, gailisi dėl bet kada ir bet kieno žydams rodytos neapykantos, jų persekiojimų ir antisemitizmo apraiškų".
* * *
Neabejotinai, centrinė figūra dialoge su žydais, o ir su kitų religijų išpažinėjais yra popiežius Jonas Paulius II, pradėjęs naują dialogo tarpsnį 1986 metais, kuomet apsilankė Romos sinagogoje. Tą dar kartą patvirtino 2000-ieji Jubiliejiniai Šventieji Metai, o ypač popiežiaus piligrimystė į Šventąją Žemę Jubiliejinių Metų pavasarį. Šventasis Tėvas, kaip Romos vyskupas ir apaštalo Petro įpėdinis, užtikrino žydų tautą, kad katalikų Bažnyčia, vedina evangelinės tiesos ir meilės įsakymo ir neturėdama jokių politinių išskaičiavimų, apgaili tą neapykantą, persekiojimus ir antisemitines apraiškas, kurias kada nors ir kur nors iš krikščionių patyrė žydai. Bažnyčia smerkia visas rasizmo apraiškas, nes jos sunaikina Kūrėjo atvaizdą, įspaustą kiekvieno žmogaus sieloje.
Praeitais metais prieš pat krikščionių ir žydų dialogo dienos paminėjimą įvykęs Šventojo Tėvo susitikimas su žydų aškenazių ir sefardų rabinais paliudijo , kad krikščionių ir žydų dialogas tęsiasi.
Priminsime, kad dvi pagrindinės judaizmo tradicijos – aškenazių ir sefardų – susiformavo diasporos sąlygomis, tai yra po Jeruzalės sugriovimo ir žydų autonominės valdžios likučių Palestinoje panaikinimo pirmame amžiuje po Kristaus. Žydų pirklių ir amatininkų kolonijos visoje Romos imperijos teritorijoje – dabartinėje Italijoje, kitur Europoje ir Šiaurės Afrikoje - buvo žinomos ir anksčiau, o 70 metais romėnams sugriovus Jeruzalę, senąsias kolonijas papildė žydai, romėnų ištremti iš Palestinos. Sefardų tradicija susiformavo Ispanijoje, hebrajiškas žodis “sefardim” – reiškia “ispanai”. Sefardų tradicija aukščiausią klestėjimo laipsnį buvo pasiekusi tai laikais, kai dalį Ispanijos valdė arabai. Granados miestas viduramžiais buvo garsus ne tik islamo, bet taip pat ir žydų kultūros centras. Ta pati žydų tradicijos atšaka gyvavo ir kitose musulmonų valdomose teritorijose, visų pirma – Šiaurės Afrikoje. Hebrajiškas žodis “aškenazim” – reiškia “vokiečiai”. Šiuo vardu vadinami Vokietijoje susiformavusios tradicijos ir vėliau po visą Vidurio ir Rytų Europą pasklidę žydai. Aškenaziams buvo būdingas yiddish kalbos naudojimas, tai yra vokiečių kalbos dialekto su hebrajų ir slavų kalbų priemaišomis. Devynioliktojo amžiaus antroje pusėje kilus sionizmo judėjimui, abiejų tradicijų – sefardų ir aškenazių žydai pradėjo migruoti į Palestiną. Po antrojo pasaulinio karo ir po baisaus holokausto, 1948 metais buvo paskelbta Izraelio nepriklausomybė. Šiandien Izraelio visuomenę sudaro abiejų tradicijų nariai. Nors dabartinio Izraelio visuomenė yra gana smarkiai laicizuota, tačiau net ir nepraktikuojamas hebrajų tikėjimas ir religinės tradicijos yra tautos identiteto pagrindas. Religiniam gyvenimui vadovauja du vyriausieji rabinai – vienas sefardų, kitas aškenazių. Jų priežiūroje veikia viso pasaulio žydų pripažįstami Biblijos ir Talmudo studijų centrai. Rabinai taip pat yra aukščiausi autoritetai tradicinių judėjiškų papročių laikymosi ir košerinio maisto kontrolės srityje.
* * *
Italijos žydų bendruomenių sąjungos pirmininkas Amos Luzzato p eržvelgdamas nueitą dialogo kelią mano, kad dialogas galėtų būti ir intensyvesnis. Jį dažnai lėtina politinių elementų įvedimas, tuo tarpu dialogas turėtų vykti tarp dviejų religinių judėjimų tarpusavyje glaudžiai susijusių. Reikia nepristigti drąsos. Kaip drąsos pavyzdį Italijos žydų bendruomenių sąjungos pirmininkas Amos Luzzato nurodė Jobą. Jobas randa jėgos gyventi kamuojamas abejonių, bet jas nugali. Jobas atgauna tikėjimą praktiškai savo jėgomis, nes turi drąsos išsakyti abejones ir ieškoti joms sprendimo. Būtent tokių savybių reikia šiandienos žmogui. Amos Luzzato linkėjo, kad pavieniai žmonės, bendrijos ir tautos vėl atgautų gebėjimą kalbėtis tarpusavyje, nes kartais atrodo, kad šis svarbus žmogiškasis bruožas baigia išnykti. Labai dažnai žodžius užgožia ir pakeičia smurtas. Liūdna, kai sugebama išreikšti idėjas tik kumščio smūgiais. Reikia, kad vėl būtų prisiminta žodžio ir dialogo svarba.
* * *
Šiemetinės dialogo tarp katalikų ir žydų dienos proga paskelbtas bendras Milano žydų bendruomenės rabino Giuseppe Laras ir Italijos vyskupų konferencijos komisijos ekumenizmui ir tarpreliginiam dialogui pirmininko vyskupo Vincenzo Paglia pamąstymas aukščiau minėta dialogo dienos tema: "Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa širdimi... mylėsi savo artimą kaip save patį". Jame tarp kita ko rašoma:
Ši uo istoriniu momentu, paženklintu neapykanta, karais, terorizmu ir susipriešinimu, Žydai ir Krikščionys Dievo Žodyje randa bendrą įkvėpimo šaltinį. Pakartotojo Įstatymo knygoje skaitome: Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik jis VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. O Kunigų knyga priduria: Mylėsi savo artimą kaip save patį. Jėzus Rašto žinovui, klausiančiam jo apie “visų didžiausią įsakymą” atsako sujungdamas šias Rašto nuorodas ir užbaigia primindamas, jog nėra kito įsakymo, kuris būtų svarbesnis už šiuodu. Mozė ir Kristus čia kalba vienu balsu, pripažindami, kad meilė yra giliausioji Įstatymo siela, yra Dievo parengta ateitis pasauliui.
Viešpats pristatomas kaip Hesed Dievas, t.y. ištikimos m eilės Dievas, reiškiantis tą meilę per kosminius ir istorinius veiksmus, apgiedamus “didžiajame Hallel”, 136 (135) psalmėje su jos antifona “nes jo hesed – ištikima meilė – amžina”.
Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs. Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei? Ar būti išlaikytas, jeigu nebūtų buvęs tavo pašauktas? Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, VIEŠPATIE, tavo, kuris myli visa, kas gyva . Kaip tik todėl Šventojo Rašto puslapiuose jo veidas atspindi visus meilės bruožus – pradedant sutuoktinių meile, tėvo ir motinos meile ir baigiant draugų meile.
Jis apsireiškia per meilę. Jis pasilenkia ties Izraeliu, savo tauta ir jai sako: Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile . Bet Viešpats kreipiasi ir į pavienį tikintįjį, rodydamas jam savo gerumą, teikdamas jam pagalbą ir atleidimą: “Tu esi geras, Viešpatie, tu atleidi ir esi pilnas meilės tam, kuris Tavęs šaukiasi”. Jo dėmesys skirtas paskutiniesiems, kuriuos jis su meile gina: “Tėvas našlaičiams, gynėjas našlėms yra Dievas”.
“Palaima žemėje, nes ją Galybių VIEŠPATS laimins, sakydamas: "Tebūna palaiminta tauta manoji - Egiptas ir manųjų rankų darbas - Asirija, ir manasis paveldas - Izraelis". Ir visos kartos, žinančios apie Viešpaties teisingumą, yra apsiaustos jo nesavanaudiškos ir nesibaigiančios meilės: “gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę”.
Krikščionybė perėmė šią žinią iš pirmosios Sandoros ir ši nuostata tapo tarsi krikščionybės vėliava: “Dievas yra meilė”, ir į jį kreipiamės kaip į “meilės Dievą”. Tas pats Jėzus “vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas v isus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo”.
Į šitą meilę, aprašomą Biblijoje, meilę, priimančią teisngumą kaip meilės tiesos ženklą, turi atsiliepti žmogus, būtent taip, kaip nurodoma “pirmajame ir pačiame svarbiausiame įstatyme”. “Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa”.
Mūsų meilė turi būti nukreipta į brolius. “Taigi mes turime jo įsakymą, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį”. Žydai ir krikščionys praktikuoja artimo meilę laikydamiesi visų meilės atspalvių: teisingumo, gailestingumo, geranoriškumo, draugystės, solidarumo, pagarbos žmogiškajam orumui. Pamokantys pavyzdžiai yra Juozapas, atleidžiantis savo broliams, pardavusiems jį į Egipto vergiją, Dovydo gailestis dėl savo maištavusio sūnaus Absolomo, pagaliau Įstatyme nurodyta pasirūpinti savo priešininko gyvuliu: “Jei užtiktum paklydusį savo priešo jautį ar asilą, parvesi jį jam. Jei pastebėtum pargriuvusį po našta savo priešininko asilą, nepalik priešininko vieno, - turi jam padėti asilą pakelti”; nekalbant jau apie elgesį su svetimšaliu: Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, - mylėsi jį kaip save patį”.
Sekdama bendra deklaracija “Teisingumas ir meilė”, kurią 2004 metų liepos 8 dieną Buenos Aires paskelbė tarptautinis žydų ir katalikų santykių komitetas, Italijos Bažnyčia, minėdama dialogo tarp katalikų ir žydų dieną dar kartą patvirtina, kad „žydai ir krikščionys yra saistomi to paties įpareigojimo darbuotis teisingumo ir artimo meilės įgyvendinimui, kas galiausiai atves į taiką ir ramybę – shalom – visą žmoniją. Šis bendras įpareigojimas yra bendradarbiavimas dieviškajame plane kuriant geresnį pasaulį.