Vatikane surengtas kongresas apie tradicines religijas ir taiką

Vatikane trečiadienį prasidėjo ir iki šeštadienio, sausio 15 dienos , užsitęs tarptautinis kongresas apie tradicinių religijų įnašą į taikos kūrimą, kur tradicinėmis religijomis suprantamas religingumas, kasdienėje kalboje vadinamas animizmu. Kongresą rengia pop iežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Kaip sako pati kongreso tema, iki šeštadienio bus gilinamasi, kaip taikos įtvirtinimui daugelyje pasaulio vietų gali pasitarnauti gentinių kultų pasekėjai, išplitę visame pasaulyje, o ypač Afrikoje, kur jų priskaičiuojama apie 60 milijonų. Popiežiškosios tarpreliginio dialogo Tarybos pirmininkas arkivyskupas Michael Fitzgerald patikslino, kad “kai kalbama apie tradicines religijas, pirmiausiai galvoje turime etnines arba gentines religijas, kurios išsivystė ir praktikuojamos tam tikros etninės grupės ribose, tuo iš esmės skirdamosi nuo pasaulinių religijų, peržengiančių etnines ir nacionalines ribas". Tokios religijos išplitę ne tik Afrikoje, bet ir Lotynų Amerikoje, kur galima kalbėti apie specifinį Amerikos indėnų dv asingumą: jie skelbia Vieną Didžiąją Dvasią, jų mintį ir veiksmą valdo ratas, kurį jie mato gamtoje kaip svarbiausią – mėnulio ir saulės forma, besisukančios virš galvos žvaigždės, metų laikų kaita… visa stengiasi būti apvalu. Ši forma akivaizdi visur – mituose, ritualuose, mene ir bendruomenės organizacijoje. Esminis yra rato centras. Iš šio taško jis ir sukurtas. Tai didžiosios Dvasios simbolis. Gamta reiškiasi dvejybėmis: tamsa ir šviesa, šaltas ir karštas, vyriškas ir moteriškas, geras ir blogas ir t.t. Jos nėra prieštaringos, bet viena kitą papildo. Tikima, kad žmonės randa pasitenkinimą ne konfliktuodami, bet susitardami.
Taip pat ir Azijoje, ypač Indijoje ir Filipinuose galime rasti šių religijų pasekėjų.
Tas pats arkivyskupas Fitzgerald pažymėjo, kad kalbant apie tradicines religijas reikėtų vengti termino “animizmas”, nes šis terminas neapima ir neatspindi viso reiškinio esmės. Tradicinėse religijose paprastai tikima Dievu Kūrėju, Aukščiausia Būtybe ir kartu tikima tarpininkais tarp dievybės ir žmogaus: tikima protėviais, kitomis dvasiomis, bet kultas paprastai neteikiamas materialiam objektui – miškui, medžiui ir pan., nes dievybė ne ten. Dievybė yra kitur. Tradicinės arba genčių religijos susijusios su realiais žmonių poreikiais, bet čia vyrauja ir tikroviškas požiūris į gyvenimą, ir nuolankus žmogaus prigimties supratimas, ir išreiškiama priklausomybė nuo dvasių pasaulio. Dauguma genčių taip pat tiki, kad mirusiųjų dvasios tebegyvena . Šie “gyvi mirusieji” bendrauja su gyvenančiaisiais šiame pasa ulyje. Gyvieji turi gerbti protėvių dvasias ir gali pasikliauti jomis, kad bus ginami ir vedami, o jų maldos bus perduotos aukštesnėms jėgoms ir galioms.
Tačiau arkivyskupas Fitzgerald pripažino, kad katalikų Bažnyčios dialogas su tokių religijų išpažinėjais tikrai nelengvas, nes jos dažniausiai nesusiorganizavę hierarchiškai, tokiose religijose egzistuoja tam tikri tabu, apie kuriuos nekalbama ir nenorima kalbėti…
Vatikane surengto kongreso dalyviai yravisi katalikai, tardicinių religijų ekspertai, kurieir ieško kelių nelengvam dialogui, o šiomis dienomis išsakys savo samprotavimus apie galimą tradicinių religijų indėlį į taikos reikalą.