Polemika dėl žydų vaikų pokario metais.

Žodyje „Viešpaties Angelas“ maldos proga, kaip sakėme, Šventasis Tėvas išskirtinį dėmesį parodė vaikams: melsdamasis už žemės drebėjimo ir cunami aukas Azijoje, sakė negalįs užmiršti vaikų, tapusių bado ir ligų, karų ir terorizmo aukomis, kaip ir vaikų, ku rie grobiami, dingsta be ž inios ir visaip i š naudojami.
Vaikų paminėjimas šiandien, susišaukia su jau antra savaite Italijos spaudoje nesiliaujančia polemika apie vaikus karo ir pokario metais, žydų vaikus, kurių neva Bažnyčia negrąžinusi į jų šeimas dingstimi, kad buvo pakrikštyti. Beje ir mūsų laidose reagavome į tą polemiką ir daugiau retoriškai klausėme, ar Vatikanui vėl reiks teisintis dėl žydų. Polemika kilo kai paskutinėmis ką tik pasibaigusių metų dienomis vienas didžiausių Italijos dieraščių „Il Corriere della Sera“ paskelbė jog archyvuose aptikta kažkokia Vatikano slapta instrukcija Bažnyčiai Prancūzijoje. Šioje instrukcijoje nurodoma neleisti žydų vaikams po Antrojo pasaulinio karo grįžti į savo šeimas, o ji iš Vatikano
1946 metų spalio 20 dieną buvo išsiųsta būsimajam popiežiui Jonui XXIII (Angelo Roncalli), tuometiniam nuncijui Paryžiuje. Minėtoji instrukcija saugoma Prancūzijos Bažnyčios archyvuose. Joje patariama į žydų vaikų atidavimo prašymus atsakyti žodžiu, o ne raštu, pabrėžiama būtinybė įvertinti atskirai kiekvieną konkretų atvejį ir nurodoma į anuomet galiojusį Bažnyčios kanonų teisės kodeksą, kuriame įsakmiai pažymėta, jog krikštyti vaikai negali būti pavesti tokių institucijų, kurios neužtikrina krikščioniško auklėjimo, globai.
Pole miką dar labiau pakurstė kitos dienos dieraš čio „Il Corriere della Sera“ numeryje atspausdintas žydų bendruomenių Italijoje pirmininko Amos Luzzatto pareiškimas, kad Vatikanas negali skelbti palaimintuoju popiežiaus Pijaus XII vien dėl tokių instrukcijų buvimo, o jei vis tik Pijus XII būtų beatifikuotas, pasak dienraščio, ponas Luzzatto ne a tmeta, kad Vatikanas gali turėti problemų santykiuose su žydais. Jo nuomone, paskelbtasis dokumentas yra „siaubingas“, o aptariamas atvejis baisesnis už Pijaus IX laikais įvykusį vadinamąjį Edgardo Mortara atvejį: šis berniukas buvo paimtas iš Bolonijoje gyvenusios žydų šeimos, tuo pretekstu, kad yra pakrik š tytas, auklėtas krikščioniškai ir vėliau tapo kunigu. Nors „Il Corriere della Sera“ kartu su žydų bendruomenių Italijoje pirmininko nuomone spausdino ir kitokių nuomonių, kaip istoriko jėzuito Peter Gumpel abejones dėl dokumento autentiškumo arba žurnalisto Vittorio Messori „apologetiškus“ samprotavimus, p olemiką pratęsia italų katalikų dienraštis “Avvenire” sausio 6-osios numeryje, skirdamas atverstinį lapą kur išsakomi įvairių autorių ar gumentuoti problemos vertinimai, neplakant kartu istorijos ir propagandos.
Pirmiausiai vėl keliamos abejonės dokumento autentiškumu – rašomąją mašinėle atspausdintas 28 eilučių puslapis, be parašo ir atspausdintas ant paprasto popieriaus lapo (neaišku kokia institucija ir kas pasirašė vadinamąjį dokumentą, atrodo, turėjusį būti trijų puslapių apimties. Jeigu ir būtų autentiškas, dokumentas nepilnas, bet to puslapio užtenka, kad būtų pradėta antibažnytinė kampanija. Atsakoma į insinuacijas, jog Jonas XXIII simpatizavo fašizmui, pasitelkiant buvusį Jono XXIII sekretorių arkivyskupą Loris Capovilla . O visą polemiką apibendrinus, jos tikslas – dar kartą pabandyti sumenkinti Bažnyčią ir nuv ertinti katalikų indėlį kovoje su totalitariniais režimais, taip pat ir su fašizmu. Pagaliau kaip jau buvom pabrėžę, ne viename Bažnyčios istorikų pasisakyme nuskambėjo labai aiški pozicija: Bažnyčia nebijo tiesos. Taip pat egzistuoja vadinamojo istorinio korektiškumo principas. Neverta net mėginti interpretuoti praeitį naudojantis šiandienos kategorijomis. Problemas reikia nagrinėti jų istoriniame kontekste, jų neideologizuojant ir nepasiduodant ekstremizmams.
Šių dienų ir šios polemikos kontekste norisi prisiminti Bažnyčios dokumentą „Mes atsimename: Šoa apmąstymai“.
Šalyse, kuriose naciai ėmėsi masinių deportacijų, žiaurumas, lydėjęs šiuos prievartinius bejėgių žmonių perkėlinėjimus, turėjo priversti įtarti blogiausia. Ar krikščionys suteikė visą galimą pagalbą persekiojamiesiems ir ypač persekiojamiems žydams?
Daugelis suteikė, tačiau kiti ne. Nevalia užmiršti tų, kurie padėjo gelbėti žydus kiek leido jėgos, net rizikuodami savo pačių gyvybėmis. Per karą ir po jo žydų bendruomenės ir žydų vadovai išreiškė padėką už viską, kas buvo padaryta jų labui, įskaitant ir tai, ką asmeniškai ar per savo atstovus yra padaręs popiežius Pijus XII, kad išgelbėtų šimtus tūkstančių žydų. Izraelio valstybė už tai pagerbė daug katalikų vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių.
Tačiau popiežius Jonas Paulius II pripažino, jog greta šių narsių vyrų ir moterų kitų krikščionių dvasinis pasipriešinimas ir konkretūs veiksmai nebuvo tokie, kokių būtų buvę galima laukti iš Kristaus sekėjų. Negalime žinoti, kiek nacių ar jų sąjungininkų okupuotose ar valdomose šalyse gyvenusių krikščionių pašiurpdavo sužinoję apie savo kaimynų žydų dingimą, tačiau neturėdavo stiprybės pakelti protesto balsą. Krikščionis ši jų brolių bei seserų sunki sąžinės našta Antrojo pasaulinio karo metais turėtų akinti atgailauti.
Nuoširdžiai apgailestaujame dėl šių Bažnyčios sūnų ir dukterų klaidų bei nusižengimų. Įsidedame širdin tai, kas sakoma Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje Nostra Aetate , kur nedviprasmiškai pabrėžiama: “Bažnyčia, <…> prisimindama b endrą su žydais paveldą, vadovaudamasi ne politiniais sumetimais, bet evangeline dvasine meile labai apgaili visais laikais bet kurią prieš žydus nukreiptą neapykantą, persekiojimus ir antisemitizmo apraiškas”.
Primename ir patvirtiname tai, ką pasakė popiežius Jonas Paulius II, 1988 m. kreipdamasis į Strasbūro žydų bendruomenės vadovus: “Drauge su jumis vėl griežčiausiai pasmerkiu antisemitizmą ir rasizmą, kurie prieštarauja krikščionybės principams”. Todėl Katalikų Bažnyčia negali pritarti nė vienam persekiojimui, vykdomam – bet kur ir bet kuriuo laiku – prieš kokią nors tautą ar žmonių grupę. Ji be išlygų smerkia visas genocido formas, taip pat jas įgalinančias rasistines ideologijas.