Pirmoji šiais metais Šventojo Tėvo bendroji audiencija

Popiežius Jonas Paulius II šį trečiadienį pirmą kartą naujaisiais metais susitiko su maldininkais bendrojoje audiencijoje. Prieš Šventojo Tėvo žodį, choras pagiedojo liturginį himną “Alma Redemptoris Mater”

Alma Redemptoris Mater
quae pérvia coeli porta manes,
et stella maris,
succurre cadenti,
surgere qui curat, populo:
tu que genuísti, natura mirante,
tuum sanctum Genitórem,
Virgo prius ac posterius,
Gabrielis ab ore
Sumens illud Ave,
peccatorum miserere.
“Maloningoji Atpirkėjo Motina, visuomet atviri Dangaus vartai ir Jūrų žvaigžde! Ateik į pagalbą klumpančiai, bet pakilti besistengiančiai tautai. Viso pasaulio nuostabai Tu pagimdei tą, kuris Tave sukūrė! Tu Mergelė pirma ir paskui, iš Gabrieliaus išgirdusi sveikinimą, pasigailėk nusidėjėlių”.
D žiaugiuosiu galėdamas su jumis susitikti , brangūs broliai ir seserys, šioje pirmojoje 2005 metais audiencijoje. Šiomis dienomis apmąstėme didžiąją Jėzaus gimimo paslaptį: jame Dievas negrįžtamai įžengė į žmonijos istoriją, siūlydamas išsigelbėjimą visų laikų ir visur gyvenatiems žmonėms. Būtent šis išganymo visuotinumas ir prisimenamas Kristaus Apsireiškimo arba Trijų Karalių šventėje , kuri švenčiama sausio 6 dieną. Dievo Sūnų, gimusį Betliejuje, atpažįsta ir pagarbina išminčiai iš Rytų šalies, atstovaujant ys visai žmonijai.
Taigi džiugi išganymo žinia jau nuo pat pradžių skirta visoms žemės tautoms. Šią misijinę krikščionių tautos pasiuntinybę paveskime Marija i – Bažnyčios Motinai. Jos globa telydi ką tik prasidėjusius metus, jau paženklintus didžiulio susirūpinimo dramatiška situacija pietryčių Azijoje. Tesaugo Švenčiausioji Mergelė visą pasaulį ir to prašykime senojo himno žodžiais, kurie nuskambėjo audiencijos pradžioje. Maloningoji Atpirkėjo Motina, Taikos Karaliene, pagelbėk savo žmonėms, gink juos nuo viso kių pavojų, lydėk Bažnyčią kelyje į amžinąją Tėvynę.
* * *
Beje, Š ventasis T ė vas himn ą “Alma Redemptoris Mater” yra pla č iau pakomentav ę s savo enciklikoje “Redemptoris Mater”. Be kita ko š ioje enciklikoje skaitome:
Kasdienių Liturginių valandų pabaigoje Bažnyčia į Mariją kreipiasi ir taip:
“Maloningoji Atpirkėjo Motina, visuomet atviri Dangaus vartai ir Jūrų žvaigžde! Ateik į pagalbą klumpančiai, bet pakilti besistengiančiai tautai. Viso pasaulio nuostabai Tu pagimdei tą, kuris Tave sukūrė!”
“Viso pasaulio nuostabai!” Šie antifonos žodžiai išreiškia tikėjimo kupiną nuostabą, lydinčią Marijos dieviškosios motinystės slėpinį. Tam tikra prasme ji kyla iš visos kūrinijos ir tiesiogiai iš visos Dievo tautos, Bažnyčios širdies. Kokia stebėtina gelme Dievas, visko Kūrėjas ir Viešpats, apsireiškė žmogui! Kaip aiškiai jis įveikė visas begalinio „atstumo”, skiriančio Kūrėją nuo kūrinio, erdves! Jis neišreiškiamas ir neišmatuojamas, tačiau labiau neišreiškiamas ir neišmatuojamas jis yra įsikūnijusiame Žodyje, kuri s tapo žmogumi, gimdamas iš Nazareto Mergelės.
Jis amžinai norėjo padaryti žmones savo dieviškosios prigimties dailininkais (plg. 2 Pt 1, 4), todėl numatė žmogaus „sudievinimą” ir jo istorinėmis sąlygomis, idant net po nuodėmės būtų pasirengęs brangia kaina atkurti amžinąjį savo meilės planą, „sužmogindamas” Sūnų, kuris tos pačios prigimties kaip ir jis. Tokia dovana negali nekelti visos kūrinijos, ir pirmiausia žmogaus, nuostabos, žmogaus, tapusio dalininku Šventojoje Dvasioje: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų” ( Jn 3, 16).
Šio slėpinio, šios tikėjimo kupinos nuostabos centre stovi Marija. Švenčiausioji Atpirkėjo Motina pirmoji tai patyrė: „Viso pasaulio nuostabai Tu pagimdei tą, kuris Tave sukūrė!”
Šios liturginės antifonos žodžiais taip pat išreikšta ir „didžiosios pervartos” , kurią žmogui lėmė Įsikūnijimo slėpinys, tiesa. Ši pervarta apima visą žmogaus istor iją nuo pradžios, apreikštos mums pirmuosiuose Pradžios knygos skyriuose, iki jos pabaigos, iki pasaulio pabaigos, kurios „nei dienos, nei valandos” (Mt 25, 13) Jėzus mums neapreiškė. Tai nenutrūkstama ir nepaliaujama pervarta nuopuolį keičiant pakilimu, nuodėmingą žmogų – į malonės kupiną bei teisingą. Liturgija, ypač advento metu, išreiškia pačią šios pervartos esmę ir pagauna šį nuolatinį “čia ir dabar” sušukdama: „Ateik į pagalbą klumpančiai, bet pakilti besistengiančiai tautai”.
Šie žodžiai svarbūs kiekvienam žmogui, bendruomenėms, tautoms ir nacijoms, kartoms ir žmonijos istorijos epochoms ir mūsų epochai: “Ateik į pagalbą klumpančiai <…> tautai”.
Šis prašymas adresuotas Marijai, „maloningajai Atpirkėjo Motinai”, jis adresuotas Kristui, kuris per Mariją įžengė į žmonijos istoriją. Metų metais ši a antifona kreipiamasi į Mariją, prisimenant momentą, kai ši esminė istorinė pervarta buvo neatšaukiamai įvykdyta; tai pervarta iš „nuopuolio” į „pakilimą”.
Žmonija padarė įstabių atradimų ir pasiekė nepaprastų rezultatų mokslo bei technikos srityse; ji atliko didelių darbų žengdama pažangos ir civilizacijos keliu ir net, galima sakyti, pastaruoju metu įstengė paspartinti istorijos tėkmę. Tačiau pamatinė pervarta, laikytina “pirmaprade”, nuolatos lydi keliaujantį žmogų per visus istorijos įvykius, lydi visus ir kiekvieną. Tai pervarta iš „nuopuolio” į „pakilimą”, iš mirties į gyvenimą. Tai taip pat nesiliaujantis iššūkis žmonių sąžinei, visai istorinei žmogaus sąmonei: iššūkis, kurio esmė – „nesuklupti” žygiuoja nt visuomet senais ir visuomet naujais keliais ir suklupus „pakilti”.
***
Šiandien audiencijoje tarp įvairiomis kalbomis skaitomų sveikinimų maldininkams Šventasis Tėvas lietuviškai neprakalbo – jokios maldininkų grupės iš Lietuvos nebuvo, tačiau Šventąjį Tėvą Lietuvos ir lietuvių vardu pasveikino monsinjoras Alfonsas Svarinskas, dalyvavęs audiencijoje ir radęs galimybę asmeniškai pasveikinti Popiežių. Monsinjoras Svarinskas savo įspūdžiais apie bendrąją audienciją ir susitikimą su Šventuoju Tėvu pasidalijo prie mūsų mikrofono: