Kelionė paskui Žvaigždę

Trijų Karalių šventės homilija
Viešpaties Apsireiškimo šventė krikščionių tradicijoje buvo pradėta švęsti netgi anksčiau už Kalėdas. Galbūt, paslaptingų Išminčių iš Rytų atvykimas padarė tokį įspūdį žmonėms, kad šie nusprendė tą įvykį pažymėti, taip mėgindami pridėti daugiau išorinio spindesio Jėzaus kūdikystės atminimui? Galbūt, iš žydų kilusiems krikščionims norėjosi pabrėžti, jog ir iš toli atvykę valdovai lenkėsi Išganytojui, tuo įvykdydami senąsias pran ašystes?
Vis dėlto būčiau linkęs manyti, kad toje Išminčių kelionėje jie sugebėjo įžvelgti savo pačių gyvenimą.
Pastaruoju metu pastebima tendencija viską, kas aprašoma Šventajame Rašte, stengtis paaiškinti paprastai, natūraliai, vengiant žodžio “stebuklas”. Tiesa, ne visuomet atkreipiamas dėmesys į tai, kad, vengiant pavienių stebuklų įvertinimo, visas gyvenimas, visa istorija tampa vienu dideliu Dievo malonės lydimu stebuklu.
Taip iš tikrųjų atsitiko ir su trijų išminčių kelione.
Leistis į kelionę juos paskatino danguje pasirodęs ženklas: Mes matėme užtekant jo žvaigždę. Reikia manyti, jog tas ženklas nebuvo toks jau išskirtinis, jei jį pastebėjo tik i š minčiai, nuolat stebintys dangaus skliautą. Paprastam žmogui dažnai nėra nei laiko, nei noro, pakelti akis aukštyn ir pamėginti pažvelgti į žvaigždes. Į dangų jis žiūri tik tuomet, kai jame pasirodo nelaimę lemiantys ženklai.
Iš naujo žvaigždę išminčiai išvydo tik paskutiniame savo kelionės etape: Žvaigž dė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi .
Kaip dažnai paveikslėliuose vaizduojami per dykumą keliaujantys išminčiai, žve l giantys į prieš juos spindinčią žvaigždę!… Iš tiesų tarp blyksnio kelionės pradžioje ir šviesos, kelionę baigiant, tęsiasi ilgas, atrodytų, begalinis, kelias, pilnas vargų ir kančios, žinoma, pilnas abejonių, nuovargio, pasimetimo, nusivylimų ir vilčių.
Didžiąją savo kelionės dalį išminčiai nuėjo, jei galima taip sakyti, tamsoje. Jiems reikėjo ieškoti, klausinėti, rinkti informaciją. Vienintelis jų šviesos šalti ni s buvo viduje paslaptingos žvaigždės įžiebtas troškimas rasti Išganytoją
Ieškojimas niekuomet nėra panašus į triumfo žygį. Jam reikia ne kartą viską pr a dėti iš naujo, nesitikint iškilmingų įvertinimų ir džiaugsmo šūksnių.
Svarbu ištverti, nepasiduoti, nenusivilti nepatogumais ir nesistengi pabėgti ten, kur, iš pirmo žvilgsnio, žadama patogesnė užuovėja ir nesusivilioti žadamu laikinu užm okes čiu.
Svarbu ištvermingai keliauti pirmyn ir tada, kai viskas atrodo nenaudinga, absur diška, neįmanoma.
Prieš pamatant, atpažįstant, pagarbinant reikia pakelti tamsą, vienatvę, tuštumą, t y lą, nuovargį, šaltį.
Lygindami savo gyvenimą su trijų išminčių kelione, galime suprasti, jog ir mes esame žvaigždės vaikai. Tokiais turime būti ypač tada, kai ji, tikėjimo malone pažadinusi mumyse šviesos troškimą, išnyksta iš mūsų akiračio ir mes suvokiame, jog mūsų laukia ilga, rodos, nepabaigiama kelionė, tačiau mes leidžiamės į ją, tikėdami, kad Dievas v i suomet apsireiškia - pasislėpdamas, prisiar tina - atitoldamas ir pasirodo - išnykdamas. (Mons. A. Grušas)