Bažnyčios gyvenimo 2004-aisiais metais apžvalga

Kaip visada, baigiantis metams, norisi peržvelgti svarbiausius jų įvykius, įvertinti pasiekimus ir nesekmes. Bažnyčiai, per istoriją link amžinosios tėvynės keliaujančiai Dievo Tautai, praėję metai taip pat buvo paženklinti sėkmėmis ir nesekmėmis, šventumo ir nuopuolio istorijomis. Trumpai peržvelgdami besibaigiančius 2004-uosius, prisiminsime bent po vieną ženklesnį įvykį kiekvieną šių metų mėnesį…
Ko ne kiekvienų metų sausį svarbiausiu Bažnyčios gyvenimo įvykiu galima laikyti tradicinį Popiežiaus susitikimą su prie Šv. Sosto akredituotų diplomatinių misijų vadovais. Šis, kasmet sausio pradžioje rengiamas susitikimas, yra pati svarbiausia ir geriausia proga Šv. Tėvui pareikšti savo nuomonę aktualiaisiais tarptautinio gyvenimo klausimais, pasidalinti savo mintimis su ambasadorių atstovaujama visa tarptautine bendruomene.
Ambasadoriams sakytoje Popiežiaus kalboje daugiausia dėmesio skirta Artimųjų Rytų regionui ir jame vykstantiems dviem pavojingiausiems konfliktams Irake ir Šventojoje Žemėje. Popiežius priminė pastangas, kurios buvo dedamos siekiant išvengti karo Irake. Šiandien tarptautinė bendruomenė turi padėti irakiečiams, išsivadavusiems iš juos engusio režimo, patiems tvarkyti savo valstybės gyvenimą, sukurti demokratinę politinę ir ekonominę santvarką, kuri pateisintų jų lūkesčius ir leistų Irako valstybei būti patikima tarptautinės bendruomenės nare. Beveik metams praėjus, tie patys Šventojo Tėvo žodžiai tapo dar aktualesni, kaip ir raginimas tarptautinei bendruomenei stiprinti kolektyvinio saugumo struktūras, visų pirma Jungtinių Tautų organizaciją, kad ji būtų pajėgi atsispirti dabartinio meto grėsmėms ir sunkumams, kurių pats pavojingiausias yra terorizmas. Teroristų skelbiamam religiniam fanatizmui visų pirma turi priešintis tikintys žmonės, turi skelbti ir liudyti, kad kiekviena autentiška religija tuo pačiu yra ir taikdariška religija, kad tikėjimas į Dievą yra taikos ir pagarbos visiems žmonėms laidas, nes visi kas tiki Dievą, tuo pačiu tiki ir Dievo sukurtų žmonių vienodu kilnumu.
Deja, nesulaukė pakankamai dėmesio Šventojo Tėvo bandymas per ambasadorius atkreipti didesnį Europos vyriausybių dėmesį į Europos gyventojų kultūrinio ir dvasinio identiteto temą, į krikščioniškąsias Europos šaknis vykstančio Europos integracijos proceso kontekste. Kai kas bandė į Europos istoriją pažiūrėti pro reduktyvistinių ideologijų prizmę ir sąmoningai nutylėti visa, ką krikščionybė davė Europos kultūrai ir institucijoms. Nenorime sumenkinti kitų religijų įnašo,- sakė Popiežius,- tačiau negalime nematyti istorinio fakto, kad Europa tapo tuo kuo ji yra tuomet kai ji priėmė Evangeliją.
Svarbiausiu Visuo tinės Bažnyčios gyvenimo įvykiu vasario mėnesį galime laikyti ekumeninių ryšių tarp Rusijos stačiatikių ir Romos katalikų atgaivinimą. Nuo v asario 17 iki 22 dienos Maskvoje lankėsi popiežiškosios krikščionių vienybės Tarybos pirmininkas kardinolas Walter Kasper. Paskutiniame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje pasibaigus religijos persekiojimams pradėjo organizuotis lig tol draustos katalikų bendruomenės. Šv. Sostas paskyrė vyskupus ir pavedė jiems globoti atgimstančią Bažnyčią. Iš pradžių buvo paskirti du vyskupai - europinės Rusijos ir Sibiro apaštaliniai administratoriai. Vėliau dvi didžiosios administratūros buvo padalintos ir iš jų sukurtos Maskvos, Saratovo, Novosibirsko ir Irkutsko apaštalinės administratūros su joms vadovaujančiais keturiais vyskupais. Galiausiai šioms keturioms administratūroms buvo suteiktas ordinarinių vyskupijų rangas – Maskva pakelta į arkivyskupijos metropolijos rangą, o kitos trys vyskupijos paskelbtos sufraganinėmis vyskupijomis. Pastarasis pakeitimas Rusijos Bažnyčios juridinį statusą prilygino normaliai kitur pasaulyje veikiančioms Bažnyčioms. Tačiau katalikų Bažnyčios administracinės struktūros sutvarkymą ir sielovados užtikrinimą Maskvos patriarchatas palaikė katalikišku prozelitizmu, tai yra naujų tikinčiųjų viliojimu į savo pusę, ortodoksų Bažnyčios sąskaita. Kardinolas Kasper ir Maskvos patriarchato santykių su užsieniu departamento vadovas metropolitas Kirilas aptarė visus nesutarimus ir kontrastus, kurie šiandien skiria abi Bažnyčias ir kurie trukdo brolišką dviejų krikščioniškų bendrijų bendradarbiavimą. Buvo taip pat sutarta sudaryti mišrią komisiją, kuri atskirai apsvarstytų kiekvieną ginčijamą klausimą.
Kovo mėnesį buvo išspausdintas vadovas vyskupams “Apostolorum successores”. Leidinio pagrindu tapo problemos, kurias svarstė 2001 metais vykusi vyskupų tarnystei skirta Vyskupų Sinodo asamblėja, o taip pat po šios Sinodo asamblėjos paskelbtas Popiežiaus apaštalinis paraginimas “Pastores Gregis”. Greta įvairių praktinių patarimų, vadove labiausiai akcentuojamas vyskupo dvasingumas ir nuolatinės formacijos būtinumas. Vyskupas yra savo bendruomenės, vietinės Bažnyčios, vadovas ir mokytojas. Jis pašauktas vadovauti, mokyti ir vesti į šventumą savo bendruomenės narius. Idant ši misija būtų sėkminga, būtina, kad savo pareigas vyskupas vykdytų ne tik žodžiais ir sprendimais, bet visų pirma savo asmeninio gyvenimo pavyzdžiu.
Balandžio mėnesį išskirtinio dėmesio vertas įvykis – paskelbta kelių Romos kurijos dikasterijų drauge rengta liturginė instrukcija “Redemptionis Sacramentum” (Išganymo sakramentas), kurioje atkreipiamas visų pirma vyskupų ir Eucharistijos aukai vadovaujančių kunigų dėmesys į tam tikrus nukrypimus nuo autentiškos liturginės tradicijos ir prašoma liturgijoje neeksperimentuoti ir neimprovizuoti, bet laikytis visoje Bažnyčioje galiojančių normų.
Gegužės mėnesį popiežiškoji migrantų sielovados taryba paskelbė instrukciją “Erga Migrantes Caritas Christi” (“Kristaus meilė migrantams”). Dokumentas smerkia rasizmą ir ksenofobiją, primena krikščionių pareigą su meile priimti žmones, kuriuos įvairios negandos ir sunkumai verčia palikti gimtuosius kraštus ir ieškoti laimės svetur. Tačiau, kartu su raginimu į atvirumą ir solidarumą, primenamos kai kurios tikintiesiems galiojančios religinės normos. Visų pirma primenama Bažnyčios pozicija, nepritarianti krikščionių santuokoms su nekrikščionimis. Keletas instrukcijos pastraipų skirta nesusipratimams ir sunkumams, kurie kyla ypač krikščionių ir musulmonų mišrių santuokų atvejais. Dokumente taip pat kalbama apie krikščionims nepriimtiną kai kurių religijų aplinkoje galiojantį požiūrį į žmogaus teises, į religijos ir valdžios atskyrimą. Galiausiai dokumente paliestas ir vadinamasis pariteto klausimas: Krikščionys raginami pakančiai ir broliškai pripažinti iš svetur atvykusių kitų tikybų išpažinėjų teisę į jų savitas religines praktikas ir gyvenimo būdą, tačiau tuo pat metu tikimasi, kad ir kitų religijų daugumos šalyse gyvenančioms krikščionių bendruomenė m s bus leidžiama nevaržomai išpažinti savo tikėjimą.
Taip pat Bažnyčios gyvenime pėdsaką paliko gegužės mėnesį Vokietijoje, Štutgarte vykęs virš pusantro šimto krikščioniškų judėjimų atstovų susitikimas „Kartu dėl Europos“ . Jame dalyvavo ke liolika tūkstančių katalikų ir evangelikų-liuteronų.
Birželio 4 dieną Vatikane popiežių Joną Paulių II aplankė JAV prezidentas G. Bushas, vizito metu apdovanojęs Joną Paulių II Laisvės medaliu, už nuopelnus ginant pasaulio žmonių laisvę ir asmens orumą, už pastangas siekiant įtvirtinti pastovią taiką. Birželio pradžioje taip pat įvyko 103-oji Šv. Tėvo apaštalinė kelionė į užsienį ir ketvirtasis Popiežiaus vizitas Šveicarijoje. Pagrindinis Jono Pauliaus II kelionės tikslas buvo susitikimas su Šveicarijos jaunimu. Svarbus šios kelionės rezultatas – normalizuoti Šv. Sosto ir Šveicarijos diplomatiniai santykiai.
Paskutiniąją liepos mėnesio dieną buvo paskelbtas naujas Tikėjimo kongregacijos dokumentas: “Laiškas katalikų Bažnyčios vyskupams apie vyro ir moters bendradarbiavimą Bažnyčioje ir pasaulyje”. Tikėjimo kongregacijos dokumentas ne tik siekia išryškinti aplinkybes, kurios kliudo visapusiškam žmogaus asmens, vyro ir moters, vystymui dabartinėje visuomenėje ir kurios yra nukreiptos prieš žmogaus asmens gerovę, bet ir padėti iš naujo atrasti bendrą vyro ir moters orumą, pripažinti jų bendradarbiavimo vaidmenį bei paskatinti tiek vyro, tiek moters atsivertimą, kuris atkleistų tikrąją jų tapatybę, pagal Dievo paveikslą.
Rugpjūčio mėnesį, Žolinėje Šventasis Tėvas vėl lankėsi Liurde, o pagrindinis šios, kaip buvo akcentuota, piligriminės kelionės tikslas buvo paminėti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo 150 metines. Ši kelionė, skirtingai negu dauguma kitų, nebuvo apaštalinė kelionė, bet buvo asmeninė ir beveik privati piligrimystė. Sergantis ir metų naštos slegiamas Popiežius aplankė sergančių ir kenčiančių žmonių lankomą Gerosios Vilties šventovę.
Rugpjūčio mėnuo liko paženklintas dar vienu svarbiu žingsniu ekumenizmo srityje: Popiežiau s siunčiama katalikų Bažnyčios delegacija Maskvoje perdavė Rusijos ortodoksų Bažnyčiai ir jos vadovui Patriarchui Aleksijui II Kazanės Dievo Motinos ikoną, iki tol saugotą Vatikane.
Rugsėjo mėnesį įvyko dar viena Šventojo Tėvo kelionė į Marijos šventovę – šį kart į Loretą. Ten, dalyvaujant popiežiui Jonui Pauliui II, įvyko iškilmingas Katalikų Akcijos suvažiavimo uždarymas. Šv. Tėvas Lorete aukotų Mišių metu paskelbė tris naujus palaimintuosius – aktyvius Katalikų Akcijos narius.
Spalio pradžioje paskelbtas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkasis laiškas “Pasilik su mumis, Viešpatie” – “Mane nobiscum Domine” Eucharistiniams metams. Meksikos Guadalajaros mieste vyko 48 Tarptautinis eucharistinis kongresas, kurio pabaiga ženklino visoje Bažnyčioje min i mų Eucharistinių metų pradžią, truksiančių iki 2005 metų spalio 29 dienos, tai yra iki tos dienos, kurią Romoje bus uždaroma Eucharistijos sakramentui skirta Vyskupų Sinodo asamblėja.
Spalio 7 dieną buvo padėtas taškas Austrijos Bažnyčią palietusiam skanda lui. Popiežius priėmė Sankt Poelteno vyskupo Kurt Krenn atsistatydinimą pagal 401kanono antrąjį paragrafą, kur nurodoma, kad vyskupas dėl ligos ar kurios nors svarbios priežasties negalintis toliau eiti savo pareigų, turi įteikti atsistatydinimo prašymą. Tokia "svarbia priežastimi" atsistatydinti Sankt Poelteno vyskupui tapo vasarą seksualiniu pagrindu kilęs skandalas vyskupijos seminarijoje, kuri buvo uždaryta. Sankt Poelteno vyskupu Šventasis Tėvas paskyrė vyskupą Klaus Kueng, anksčiau ėjusį Feldkirch vys kupo pareigas.
Lapkričio mėnesį vėl išryškėjo n e atšaukiamas ekumeninis Bažnyčios įsipareigojimas. Ne tik paminėtos Vatikano II Susirinkimo dekreto ekumenizmo klausimais “Unitatis redingratio” paskelbimo 40-osios metinės, bet ir žengtas dar vienas konkret us žingsnis bendroje kelionėje krikščionių vienybės link : lapkričio 27 dieną, dalyvaujant popiežiui Jonui Pauliui II ir Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui I, lotyniškų Vakarų Bažnyčia graikiškų Rytų Bažnyčiai perdavė pastaraisiais šimtmečiais Romoje saugotas ir garbintas dviejų garsiųjų Bažnyčios mokytojų – šv. Girgaliaus Nazianziečio, graikiškoje tradicijoje vadinamo Grigaliumi Teologu ir šv. Jono Auksaburnio relikvijas.
Gruodžio mėnesio įvykius – svarbesnius ir mažiau svarbius - užgožė antrąją Kalėdų dieną pietryčių Aziją užgriuvusi stichinė nelaimė, negalutiniais duomenimis nusinešusi netoli 100 tūkstančių žmonių gyvybių ir tragiškai paženklinusi milijonų žmonių likimus. Šventasis Tėvas ir visa Bažnyčia jautriai reagavo į nelaimės ištiktų žmonių poreikius. Pastarųjų dienų laidose stengiamės nušviesti bent dalį vykdomų karitatyvinių iniciatyvų.
Na o gruodžio 31-ąją šv. Petro bazilikoje Popiežius vadovavo Švenčiausios Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos iškilmės pirmiesiems Mišparams ir padėkos maldai už besibaigiančius 2004 metus, intonuodamas dėkojimo himną „Te Deum“ – “Tave, Dieve garbinam”. 
Tavim mes pasitikim, Viešpatie, nenusivilsim per amžius!