Popiežius Jonas Paulius II priėmė Algirdo Saudargo, naujojo Lietuvos Respublikos ambasadoriaus prie Šv. Sosto, skiriamuosius raštus.

Popiežius Jonas Paulius II pirmadienį, gruodžio 6-tą d., audiencijoje priėmė skiriamuosius raštus įteikti atvykusį naująjį Lietuvos Respublikos ambasadorių Šv. Soste Algirdą Saudargą.
Ambasadorius Algirdas Saudargas gimė Kaune 1948 m. Jis yra Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Lietuvos Seimo narys (1990-2004) ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1990-1992 ir 1996-2000).
Ambasadorius A. Saudargas atvyko į Romą 2004 metų lapkričio 16 d., kai pakeitė ilgus metus, nuo 1992 metų liepos, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus prie Šv. Sosto pareigas ėjusį ambasadorių Kazį Lozoraitį. Ambasadorius Kazys Lozoraitis oficialiai atsisveikino su Popiežiumi Jonu Pauliumi II šių metų lapkričio 18 d., kai buvo Šv. Tėvo priimtas privačioje audiencijoje.
Nep raėjus pilnoms trims savaitėms nuo ambasadoriaus K. Lozoraičio atsisveikinimo audiencijos, šiandien, pirmadienį, kaip jau minėta, pas Šv. Tėvą pirmą kartą oficialiai apsilankė naujasis Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šv. Sosto. Algirdas Saudargas.
Pirmadienio rytą skiriamųjų raštų įteikti Apaštaliniuose Rūmuose prisistatęs ambasadorius Algirdas Saudargas pasveikino popiežių Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus vardu. Priėmęs jam įteikiamus diplomatinius kredencialus popiežius Jonas Paulius II ambasadoriui A. Saudargui įteikė sveikinimo kalbos tekstą.

Popiežiaus Jono Pauliaus II kalba naujajam Lietuvos ambasadoriui šv. Soste A. Saudargui:

Pone Ambasadoriau!
 
1. Jaučiu didelį džiaugsmą priimdamas Skiriamuosius Raštus, kuriais Lietuvos Respublika skiria Nepaprastąjį ir Įgaliotąjį Ambasadorių prie Šventojo Sosto. Būkite pasveikintas!
Visų pirma noriu išreikšti savo padėką už žodžius, kuriais perteikėte Jūsų, čia ir dabar atstovaujamos Tautos, jausmus. Su dėkingumu ir įvertinimu priimu linkėjimus, kuriuos Jums tarpininkaujant, savo ir visos Lietuvių Tautos vardu, man skiria Ponas Respublikos Prezidentas.
Pone Ambasadoriau, maloniai prašau pe rduoti mano nuolatinę ir nuoširdžią pagarbą Jūsų Šalies, kurioje turėjau džiaugsmą apsilankyti 1993-ųjų rugsėjį, Vadovams. Noriu užtikrinti, kad kasdieninėje maldoje prisimenu visus Lietuvius, su kuriais mane sieja kultūriniai ir dvasiniai saitai.
 
2. Jūsų atvykimas, Pone Ambasadoriau, man sugražina neišdildomus prisiminimus apie daugelį ryšių turėtų su Lietuvių Tauta, kurios permainas, kaip Jūs ir paminėjote, Apaštalų Sostas nenustojo rūpestingai sekti per visą jos ilgą ir sudėtingą istoriją.
Šventojo P etro Įpėdinio misijos dalis palaikyti tikinčiuosius įvairiuose pasaulio kraštuose ir tuo pačiu metu, nuolat priminti bendrąsias vertybes, kuriomis galima grįsti teisingos ir vieningos visuomenės gyvavimą. Šventasis Sostas, remdamasis amžių patirtimi, liudijančia, kad visuotinės moralės normos užtikrina saugų pilietinį tautų sugyvenimą, nenuilstamai gina tautų teises iškilti į istorijos sceną su savo ypatumais, gerbiant kiekvienos tautos teisę į laisvę.
 
3. Žinau, kad kultūrinėje ir socialinėje kaitoje, kurią šiuo laikotarpiu išgyvena Jūsų Tėvynė, būtina išryškinti jos krikščioniškas šaknis, kuriomis ilgus amžius plačioji tautos dalis sėmėsi sau gyvybės.
Man rūpi dar kartą palinkėti Lietuvos piliečių Atstovams, kad semtųsi jėgų iš Tautos istorijoje glūdinčio kilnaus žmogiškumo ir evangelinių idealų paveldo bei nuoširdžiai įsipareigotų kurti laisvą visuomenę, grįstą tvirtais etiniais ir moraliniais pagrindais. Šioje perspektyvoje, raginu katalikus, sudarančius didžią gyventojų dalį, bendradarbiauti su visais geros valios žmonėmis siekiant išvengti, kad ir Lietuvos visuomenė būtų stipriai paveikta supasaulėjusio ir vien malonumų siekiančio gyvenimo būdo ir jo pražūtingų kerų. Tikintieji, suprasdami, kad neužtenka kovoti vien su blogio pasekmėmis, tesiryžta žengti kartu su tais, kurie tinkama įstatymų leidyba ir subalansuotu elgesio stiliumi, skatina šeimos ir gyvybės gynimą, nuo pat jos prasidėjimo iki natūralios mirties.
 
4. Leiskite, taip pat, pasidalinti su Jumis savo asmeniniu džiaugsmu dėl Jūsų atstovaujamos Šalies pilnutinio įsijungimo į Europos Sąjungos Tautų bendriją. Tegul Dievui padedant šis Kontinentas suranda būdus ir kelius, vaisingo bendradarbiavimo atmosferoje, kurti taiką ir visuotinę gerovę, gerbiančią visas kultūras ir visų tautų teisėtas teises, siekiant visų žmonių ir visos Europos, nuo Atlanto iki Uralo, klestėjimo.
Atnaujindamas Jums skirtus nuoširdžiausius savo linkėjimus svarbios misijos pradžioje, kurią Jums patiki Jūsų Šalis, noriu užtikrinti visų, man talkinančių atlikti Apaštalų Sosto priedermes, pilną, sąžiningą ir nuoširdų bendradarbiavimą. Dvišalių ir plačiau aprėpiančių klausimų sprendime, kuriais siekiama tarptautinės Bendruomenės visuotinės gerovės, mano pagalbininkuose rasite dėmesingą antrąją pusę.
Apaštalų Sostas jau yra pasirašęs su Lietuva kelias sutartis, susijusias su bendrais interesais ir mano, kad nuoširdus ir garbingas dialogas laiduos visų sunkumų, kurie gali iškilti tarpusavio santykiuose, išsprendimą.
Išreikšdamas nuoširdžius sveikinimus šiandien pradedamų eiti aukštų pareigų proga, mielai suteikiu Jums, ir visiems Jūsų pagalbininkams bei brangiems žmonėms Apaštalinį Palaiminimą.
 
Iš Vatikano, 2004 m. gruodžio 6 d.

Pasirašė: Jonas Paulius II

Skiriamųjų kredencialų įteikimo proga popiežių Joną Paulių II pasveikino ambasadorius A. Saudargas:

Jūsų Šventenybe,
Man didelė garbė įteikti Jums savo kaip Lietuvos Respublikos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto skiriamuosius raštus.
Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus prašė perduoti Jums kuo nuoširdžiausius linkėjimus. Jis tebėra kupinas įspūdžių po asmeniškų susitikimų su Jūsų Šventenybe ir aukštai vertina Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos santykių plėtrą.
Jaučiu didelę atsakomybę perimdamas pareigas iš ambasadoriaus Kazio Lozoraičio. Tęsti jo darbus bus man didelis išbandymas ir įpa reigojimas.

Bažnyčios moralinis autoritetas yra visuotinai pripažintas. Savo veikla Jūs įrodėte, kad moralės principų negalima ignoruoti ir politikoje. Šventasis Sostas tapo reikšminga jėga tarptautiniuose santykiuose. Moraliniai principai tapo raktu spręsti taikos, teisingumo, žmogaus ir tautų teisių problemas, tapo tiltu ten, kur išsiskyrusios pusės viena kitos nebepasiekdavo.
Jūsų kelionės po visą pasaulį nešė šį “raktą” ir didžiosioms tautoms, nuo kurių priklauso tarptautinės padėties stabilumas, ir mažoms tautelėms atokiuose planetos kampeliuose. Jūs tiesiate tiltus ir tarp kariaujančių valstybių, ir tarp socialinės nelygybės atskirtų vienos tautos vaikų.
Jūsų drąsi, bet tuo pačiu metu be galo išmintinga politika, buvo didelė parama Rytų Europos tautoms, besivaduojančioms iš totalitarizmo jungo. Ne kartą ji tapo istorijos eigą lemiančiu veiksniu.
Jūs drąsiai žengiate ir į naująsias šiuolaikinio gyvenimo erdves. Savo Laiške 36-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga Jūs klausiate apie internetą: “kaip galėtume laiduoti, kad ši įstabi priemonė, iš pradžių kurta karinėms operacijoms, dabar tarnautų taikos reikalui? Ar ji tikrai gali skatinti dialogo, dalijimosi, solidarumo ir susitaikinimo kultūrą, be kurios neįmanoma klestėti taikai?” Jūs ryžtingai ir atsakote: “Bažnyčia mano, kad gali”.
Okupacijos metais nuosekli Šventojo Sosto pozicija buvo tvirta atrama Lietuvai. Nenuostabu, kad ryžtingiausias ir geriausiai organizuotas pasipriešinimas totalitariniam režimui būrėsi aplink Katalikų Bažnyčios kroniką.
Jūs pabučiavote Lietuvos žemę vos keletui dienų praėjus, kai ją paliko paskutinis okupacinės kariuomenės kareivis. Tai ženklas, kad mūsų tauta turi istorijoje dar nematytą galimybę plėtoti savo kūrybines galias ir skleisti savo kultūrą. Jūsų vizitas Lietuvos piliečiams paliko neišdildomą įspūdį ir suteikia jiems moralinės tvirtybės. Besimelsdamas prie Tėvynės Altoriaus Vilniaus Antakalnio kapinėse, Jūs mums palikote priesaką: “Nebeleisti daugiau niekuomet, kad tikėjimo broliai taptų priešais, suskaldyti skirtingų interesų, kalbos, tautinių vėliavų, tradicijų ir nežabotų aistrų.”
Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, per palyginti trumpą laiką praėjo sunkių ekonominių ir politinių reformų kelią. Šiandien Lietuvos Respublika yra Europos Sąjungos ir NATO narė, turi kaip niekada gerus santykius su visais savo kaimynas, yra aktyvi daugelio tarptautinių ir regioninių organizacijų narė.
Esame dėkingi Šventajam Sostui, nedelsiant po mūsų nepriklausomos valstybės pripažinimo, sutvarkiusiam mūsų bažnytinės provincijos reikalus. Naująjį tūkstantmetį pasitikome įtvirtinę mūsų santykius trimis sutartimis, kurios sėkmingai veikia gyvenime.
Deja, pasaulyje vienus neramumus keičia kiti, vienas grėsmes – kitos dar pavojingesnės. Terorizmas atpalaidavo tamsiausias žmogiškosios prigimties gelmes, pagarba gyvybei yra užgožiama politinių bei ekonominių interesų, narkotikai ir nežabotas reginių verslas temdo protus.
Moraliniai principai, kuriuos nenuilsdamas neša pasaulin Šventasis Sostas, šiandien, kai net Eu ropa nesiryžta prisipažinti savosios kultūros kilmę, yra ypač reikalingi.
Žengiame į ateitį padrąsinti Jūsų žodžių pasakytų iš Jungtinių Tautų tribūnos 1995 m. spalio 5 dieną: “Mes neturime bijoti ateities. Mes neturime bijoti žmogaus”.

Nuoširdžiai dėkoju Jūsų Šventenybei, kad priėmėte mano skiriamuosius raštus. Tepadeda man Dievas atstovauti Lietuvos Respubliką prie Šventojo Sosto, kad galėtumėme prisidėti prie mūsų santykių tolesnio plėtojimo, taikos, teisingumo ir laisvės įtvirtinimo visame pasaulyje. (Lietuvos Respublikos ambasadoriaus prie Šv. Sosto Algirdo Saudargo kalba popiežiui Jonui Pauliui II)